A.Gintautaitė: teatras – kaip kaime bažnyčia

Kiekviena Teatro diena, per kurią Auksiniais scenos kryžiais apdovanojami geriausi sezono teatro menininkai, būna kupina aplodismentų, juoko, sveikinimų. Ir giliai širdyje slepiamų nuoskaudų: kodėl apdovanotas jis, o ne aš, kuo mano darbas blogesnis? Laureatai jau paskelbti. Šiandien kalbiname juos.

Tarp režisierių, kaip ir pernai, triumfavo Oskaras Koršunovas, Auksiniam scenos kryžiui pristatytas už du spektaklius – „Miranda“ ir „Išvarymas“.

Atsiimdamas režisieriaus nominacijoje pelnytą Auksinį scenos kryžių, O.Koršunovas sakė, kad šį spektaklį visiems buvo smagu kurti. Apdovanojimais už darbus jame pažymėti aktoriai pabrėžė, kad visada labai laukia, kada Lietuvos nacionalinio dramos tetro scenoje bus vaidinamas „Išvarymas“.

– Kelintas jums šis Auksinis scenos kryžius? Turbūt metai iš metų prizų ir statulėlių susikaupė tiek daug, kad lentynos lūžta. Kaip žiūrite į juos?

– Kuo daugiau, tuo geriau. Premija – tai įvertinimas. O spektaklis įvertinamas čia ir dabar. Man, aišku, brangiausias yra pagrindinis Europoje teatro įvertinimas – Naujosios teatro realybės prizas, kurį gavau už tarptautinę mūsų teatro veiklą. Tai – pats aukščiausias prizas. Gauti Auksinį scenos kryžių – tikrai malonu. Malonu, kai kryžius gauna tavo aktoriai, kompozitoriai, – kartu dirbome. Tas įvertinimas, palydimas žiūrovų plojimų, – visuomet malonus, nėra ko čia slėpti.

Man labai brangūs tie spektakliai – ir „Miranda“, ir „Išvarymas“. O praėję metai buvo labai kūrybingi. Tiek „Mirandą“ statėme su meile ir atsidavimu, tiek „Išvarymą“. Didžiulė komanda, visi buvo susitelkę. Visi buvo bendrai užsidegę. Kad tie darbai buvo pastebėti, labai džiaugiuosi.

– Jūs – darboholikas. Bet ir tokie „pamišę“ menininkai kartais pavargsta. Iš kur semiatės energijos darbui ir kūrybai?

– Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Savo kūrybingumu. Tik kurdamas jis iš esmės yra žmogus. Kūryba – pati savaime yra ta energija, kuri kuria energiją. Ne, ne, čia ne sviestas sviestuotas, bet, kaip Levas Tolstojus sakė, iš blogio gimsta blogis, iš gėrio – gėris, iš kūrybos – kūryba. Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni. Kūryba labai daug pareikalauja, kartais būni visiškai išsekęs. Bet iš jos gauni jėgų eiti toliau, nes kūryba, įkvėpimas – uždegantys dalykai.

– Kas, jūsų nuomone, teatre yra svarbiausia?

– Žmogaus prigimtis turi dieviškos paslapties. Svarbiausia, kai teatras gilinasi į tai, kai atskleidžia žmogaus prigimtį, kai kalba apie žmogiškumą. Dabar yra įvairaus, įvairių formų teatro. Ir vis dėlto tie teatrai neatlieka tikrosios teatro misijos. Nuo antikos laikų teatras atskleidžia žmogaus psichologijos, sielos, gimimo ir mirties paslaptis. Tai teatre ir yra svarbiausia. Toks teatras – tikras.

– Bet vis tiek reikia kažkokių šalutinių patirčių. Kokios jos – literatūra, religija, gamta, moterys?

– Viskas. Absoliučiai viskas. Ir moterys. Nepatikėsit, bet „Mirandos“ mūza buvo neįgali mergaitė Augustė. Fotografas iš Panevėžio Algimantas Andriuškevičius fotografavo neįgaliuosius su garsiais žmonėmis. Mane nufotografavo su Auguste. Tas susitikimas tiek sukrėtė ir tiek įkvėpė, kad atsirado būtent tokios „Mirandos“ sprendimas. Neįgalios ir labai trokštančios meilės. Konkrečiai spektakliui „Miranda“ mane įkvėpė Augustė.

Už pagrindinį dramos aktorės vaidmenį buvo įvertinta Airida Gintautaitė. Auksinį scenos kryžių jai pelnė Mirandos vaidmuo to paties pavadinimo spektaklyje.

– „Miranda“ atsirado nelengvai – per kančias kilote į žvaigždes. Tad kodėl taip nustebote, išgirdusi savo pavardę tarp laureatų?

– Kai perskaičiau Auksinių scenos kryžių nominacijas, klykiau iš džiaugsmo, kad nominuota yra ne dukra, o Miranda. Dėl to, kad ji laimėjo savo tikėjimu. Tikėjimas – tik ėjimas, ir Miranda pradeda eiti būtent tada, kai nugali jos tikėjimas.

Nežinau, ar tai vaidmuo – tai toks vyksmas. Ir Povilo Budrio personažas yra manyje, ir mano personažai yra jame – mes tarpusavyje susipynę. Genialu, kad Oskaras sugalvojo Williamo Shakespeare’o „Audrą“ pavadinti „Miranda“ – kad po prasiautusios audros spektaklyje liktų tik viena – tikėjimo ir meilės – linija.

Tokios audros vyko ir nagrinėjant pjesę, ir tarpusavio santykiuose. Repeticijos mano gyvenimą taip įaudrino – visus prisiminimus sukėlė, vaikiškus kompleksus, kuriuos, maniau, nugrūdau kažkur toli. Pati savaime ta audra pradėjo gyventi mūsų kūrybiniame procese. Bet su tom energijom susidraugavau, žinau, kaip jas nuraminti. Po spektaklio užmiegu.

– Galbūt Miranda taps mėgstamiausiu jūsų vaidmeniu?

– Vakar draugei sakiau: „Žinai, pagimdai vaiką, ir jis mylimiausias“. Gims kitas – ir tas bus mylimiausias. Taip yra. Mirandą dar reikia mokyti vaikščioti. Dabar ji man – ir mylimiausia, ir sunkiausia.

– Ar įsivaizduojate save, dirbančią ne teatre, ne aktore?

– Įsivaizduoju. Puikiausiai. Esu dirbusi visokius darbus. Visada sakiau, kad galiu šieną krauti. Bet tu negali nuslopinti savo norų, o aš visada norėjau dalytis. Tik darbas teatre labiausiai leidžia patenkinti tą norą – dalytis. Tuo, kas žmoguje labiausiai užslėpta. Man teatras – kaip kaime bažnyčia. Toli, aukštai – ant kalno. Aš, eidama į tą bažnyčią, nusivalau sielos kojas.