Abiturientė B. Bareikytė: mūsų kartai svarbi laisvė

– Barbora, „Paradas“ – jau trečiasis tavo filmas. Ar tau irgi atrodo, kad tavo kelias nulemtas iš anksto?

– Nežinau, niekada apie tai nesusimąsčiau. Tiesiog taip nutiko, o aš labai džiaugiuosi, kad dalyvavau keliuose projektuose, kuriuose galėjau dirbti su talentingais žmonėmis. Tai neįkainojama patirtis.

– Kaip manai, jei nebūtum užaugusi aktorių šeimoje, ar prasiveržti į kiną būtų taip pat lengva?

– Nuo mažens laiką dažnai leisdavau teatre, eidavau žiūrėti, kaip seneliai studentams dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, su tėčiu važiuodavau į atrankas ar į garso studijas, kuriose jis dubliuodavo animacinius filmus. Jei šeimos nariai nedirbtų šioje industrijoje, labai gali būti, kad ir man mintis sukti šios profesijos link nebūtų kilusi. Tačiau mane aplinka, kurioje dirbo tėtis ir seneliai, visada žavėjo, joje jausdavausi saugiai, stebuklingai.

Taip susiklostė, kad režisierius Tomas Vengris aktorių atranką savo filmui „Gimtinė“ surengė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur aš mokiausi. Režisierė Lina Lužytė į savo filmą „Pilis“ pakvietė pamačiusi mano nuotraukas atrankos agentūroje. Tačiau, nors ir gauni galimybę, atranką vis tiek reikia laimėti, taigi tokios patirtys neateina paprastai. Reikia įdėti ir daug darbo, ir pastangų.

– Kaip šiandien prisimeni savo pirmąjį vaidmenį filme „Gimtinė“? Ko tada nežinojai, ką žinai dabar?

Mane aplinka, kurioje dirbo tėtis ir seneliai, visada žavėjo, joje jausdavausi saugiai, stebuklingai.

– Prieš „Gimtinės“ filmavimus jau buvau mačiusi, kaip žmonės dirba kino aikštelėje, tačiau pačiai būti kūrybos proceso dalimi ir dirbti kartu su kitais aktoriais yra visai kitoks jausmas. Man tai buvo nuostabi patirtis, aikštelėje jaučiausi puikiai ir prisimenu filmavimus kaip labai gražų savo gyvenimo laiką. Manau, pirmasis blynas išėjo skanus, vėliau įgijau daugiau patirties, galėjau įveikti daugiau iššūkių.

– Už vaidmenį L. Lužytės filme „Pilis“ „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose buvai pripažinta geriausia aktore. Nominantų sąraše atsidūrei vienoje eilutėje su Jūrate Onaityte, Severija Janušauskaite, Indre Patkauskaite ir Viktorija Kuodyte. Jei jau taip, tai gal kine profesinės studijos kartais visai nebūtinos? Ir patirtis?

– Būti paminėtai šalia tokių aktorių buvo didžiulė garbė ir džiaugsmas. Manau, kad menas yra labai neapibrėžtas, bet tuo juk ir gražus. Dirbti reikia daug, tačiau vieno būdo pasiekti gerą rezultatą nėra.

– „Parade“ vaidini paauglę, kuri groja orkestre, nes to nori tėvai. Pati ji nori visai ko kito. Ar realiame gyvenime yra tekę panašiai jaustis?

– Manau, kiekvienas išgyvename laikotarpių, kai kažko nesinori daryti, o reikia. Jei klausiate apie tėvus, žinau, ko jie nori, – kad būčiau laiminga. Jie suteikia man laisvę rinktis pačiai.

Vaidmuo: „Parade“ B. Bareikytė vaidina paauglę, kuri groja orkestre, nes to nori tėvai. Pati ji nori visai ko kito./ Kadras iš filmo „Paradas“.

– Ar namuose, su tėčiu kalbiesi apie savo vaidmenis, klausi jo patarimo? Ar visada paklausai?

– Labai vertinu tėčio nuomonę, tačiau retai kalbame apie vaidybą. Dažniau tiesiog dalijuosi įspūdžiais iš filmavimų. Prieš pirmąsias patirtis kine tėtis man padėjo psichologiškai, nuteikė, kas manęs laukia filmavimo aikštelėje. Daug kalbėdavome apie pagarbą tiems, su kuriais dirbi.

– Augti žinomų aktorių šeimoje, o ir pačiai sekti paskui juos – nelengvas uždavinys. Kaip tau pavyko atsikratyti tėčio šešėlio ir kurti save tokią, kokia norėtum būti?

– Niekada dėl to nesijaučiau nepatogiai ar esanti šešėlyje. Atvirkščiai – džiaugiuosi tuo, juk turėjau gražią vaikystę tarp teatro sienų, iš užkulisių stebėdama spektaklius. Galbūt sunkiau, kai žmonės tai akcentuoja – užduoda provokuojantį klausimą arba kalba apie tai, kad kino industrijoje esu dėl savo šeimos, ir mano, kad viskas man einasi labai lengvai.

– Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokaisi chorinio dirigavimo. Tai gana sunki specialybė. Ar norėtum tapti dirigente, ar muzika tau yra tik tavo talentų papildymas?

– Dirigente tapti nenoriu, tačiau tai įdomi specialybė, o muzika man yra labai brangi, norėčiau, kad mane lydėtų visą laiką.

– Šiais metais nuskambėjo čiurlioniukų operos pastatymas „Meilė, džiazas ir velnias. O kur dingo Viltis?“. Atrodo, kad ir tu prisidėjai prie šio pastatymo?

– Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla turi gražią tradiciją – abiturientai kasmet stato operą. Mes pasirinkome Juozo Grušo tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“, patys rašėme libretą, kūrėme muziką. Buvau viena iš šios operos režisierių, o galiausiai netikėtai teko dainuoti Gydytojos partiją, nes susirgo draugė.

– „Parade“, atrodo, vilties pagaliau tapti savimi irgi yra. Kokią matai savąją kartą? Kokios vertybės jums svarbios?

– Mums svarbi laisvė – vidinė ir kūrybinė.