Miškografija Urtės gyvenime atsirado ne vien kaip fotografijos pomėgis. Ji tapo savotišku tiltu į save po sudėtingo gyvenimo laikotarpio, kai vienu metu teko išgyventi skyrybas, palikti darbą ir išsikraustyti iš namų. Miškas tuomet tapo vieta, kurioje buvo galima tiesiog būti: kartais verkti, kartais medituoti, o kartais nieko nedaryti ir žiūrėti į samanomis nuklotą žemę.
Šiandien Urtė vėl dirba oficialioje, daug susikaupimo ir atsakomybės reikalaujančioje aplinkoje – Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau savaitgaliais jos gyvenimas gali atrodyti visai kitaip: žygių apranga, kuprinė, miško takai, fotoaparatas ir grybų paieškos. Būtent ši priešprieša, pasak Urtės, padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą.
Užuovėja ir terapija
Prieš beveik ketverius metus Urtės gyvenimas išoriškai atrodė gana sustyguotas. Buvo darbas, karjera, namai, vyras. Tačiau viduje ji jautė, kad kažko trūksta. Mintis keisti gyvenimą brendo jau anksčiau, todėl moteris svarstė mesti visus darbus ir ieškoti kūrybiškesnės veiklos. Pokyčiai atėjo gerokai staigiau, nei ji galėjo numatyti.
Netikėtos skyrybos, darbo palikimas ir išsikraustymas iš namų vienu metu sukūrė tai, ką pati Urtė vadina baltu lapu. Tai buvo sunkus emocinis išgyvenimas, kuriam reikėjo vietos ir laiko. Gamta, kuri ir anksčiau ją traukė, tuo metu tapo natūralia užuovėja.
„Labai natūraliai aš tos užuovėjos pradėjau ieškoti miške. Tiesiog būti ten, kartais – paverkti, kartais – pamedituoti. Miške jausdavausi maža, bet pačia geriausia prasme, nes jeigu aš maža tokiame dideliame kontekste, tai ir mano problemos yra mažos“, – pasakoja ji.
Taip miškas iš pradžių buvo ne fotografijos studija ir ne vieta grybams ieškoti. Jis buvo erdvė, kurioje Urtė galėjo atsitraukti nuo tuo metu ją užgriuvusių permainų. Buvimas gamtoje padėjo kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta, ir išgyventi sunkų emocinį laikotarpį.
Po truputį, kai vidinis krūvis ėmė slūgti, atsirado noras su mišku užmegzti aktyvesnį santykį. Nebepakako vien vaikščioti. Norėjosi ką nors stebėti, fiksuoti, fotografuoti. Iš pradžių Urtė fotografavo save (nes tokia buvo savęs priėmimo terapija), tačiau greitai suprato, kad tikrasis jos dėmesys krypsta visai kitur.
Vieną dieną tarp ilgų žolių ji pastebėjo mažytį šungrybį. Nufotografavo jį ir, kaip pati sako, tada tarsi atsivėrė naujas kelias. Tas mažas grybas tapo pirmuoju objektu, nuo kurio prasidėjo „Urtės miškografija“, su kuria dabar kiekvienas gali susipažinti feisbuke.
Ne rinkti, o surasti
Urtės santykis su grybais nuo įprasto grybautojo požiūrio skiriasi iš esmės. Ji gali eiti į mišką ir ieškoti grybų valandų valandas, tačiau didžiausias jos džiaugsmas – ne pripildytas krepšys. Ji nori pamatyti tai, ko anksčiau galbūt nepastebėjo, o radusi – palikti miške.
Valgomų grybų ji beveik nerenka. Vienintelė pastarojo meto išimtis buvo voveraitės, kurių pririnko tėvams. Pačią Urtę kur kas labiau domina pats suradimo momentas, fotografavimas ir galimybė pažinti miško gyvybę.
„Grybauti valgymui – ne, beveik niekada. Man labai patinka surasti grybus, bet tiktai fotografijai. Aš juos randu, „išbučiuoju“ ir palieku“, – šypsosi moteris.
Grybauti valgymui – ne, beveik niekada. Man labai patinka surasti grybus, bet tiktai fotografijai. Aš juos randu, „išbučiuoju“ ir palieku.
Būtent toks požiūris leidžia į mišką žvelgti kitaip. Kai žmogus neieško, ką parsinešti namo, jo žvilgsnis gali ilgiau užsibūti ties tuo, kas paprastai lieka nepastebėta. Urtę domina ne gerai pažįstami grybai, kuriuos atpažįsta beveik kiekvienas grybautojas. Ji ieško mažyčių, retesnių, kartais saugomų rūšių.
„Noriu pati pamatyti ir tada jau kitiems parodyti, kad toks miško pasaulis egzistuoja. Čia geriausias dalykas. Ypač kai dar žmonės pasako: „Buvau miške, galvojau apie tave ir tada pradėjau ieškoti tų grybų, kuriuos tu randi“, – sako ji.
Noriu pati pamatyti ir tada jau kitiems parodyti, kad toks miško pasaulis egzistuoja.
Šis kitoks žvilgsnis į mišką Urtę pačią nustebino. Gamta jai buvo artima ir anksčiau, tačiau ji nesitikėjo, kad po samanomis, tarp žolių, ant medžių ar miško paklotėje slypi toks įvairus pasaulis. Anksčiau vaikštant mišku akys natūraliai užkliūdavo už medžių, samanų, gyvūno ar didesnio grybo. Dabar žvilgsnis tapo gerokai lėtesnis ir atidesnis.
Kuo mažesnis, tuo įdomiau
Urtės fotografuojami objektai dažnai tokie maži, kad, norint juos pastebėti, reikia priartėti prie miško paklotės. Čia nepakanka tiesiog eiti taku ir dairytis į šalis. Kartais reikia prisilenkti, atsisėsti, susirasti tinkamą apšvietimą ir tik tada bandyti užfiksuoti tai, ką pavyko atrasti.
Šis lėtumas tapo neatsiejama miškografijos dalimi. Fotografavimas prasideda dar prieš paspaudžiant fotoaparato mygtuką – nuo paieškos, stebėjimo ir bandymo suprasti, kur slypi įdomiausias objektas. Urtė į mišką eina ne turėdama konkretų tikslą, o norėdama pamatyti, ką tą dieną jai pasiūlys gamta.
„Man svarbu surasti, pamatyti. Ir ne visiems žinomus, o tuos mažulyčius, retus“, – aiškina ji.
Maži grybai Urtę domina ir todėl, kad jų pasaulis atsiveria tik tada, kai žmogus sulėtėja. Miške galima praeiti pro šalį ir nieko nepastebėti. Tačiau sustojus ir pažvelgus į samanų, lapų ir žolių lygmenį atsiranda visai kita miško perspektyva.
Fotografija čia tampa ne tik būdu užfiksuoti vaizdą. Ji padeda dar kartą sugrįžti prie atradimo. Grįžusi namo moteris nuotraukas peržiūri, retušuoja, o tada bando išsiaiškinti, ką tiksliai nufotografavo. Tad išvyka į mišką nesibaigia tada, kai ji uždaro automobilio dureles.
Iš pradžių Urtei užtekdavo gražios spalvos ar įdomios formos. Vėliau atsirado poreikis žinoti, kas slypi priešais objektyvą. Fotografija paskatino domėjimąsi mikologija, nors specialių šios srities kursų nėra baigusi. Ji mokosi pati – iš knygų, interneto, o kai reikia, klausia kitų grybų žinovų.
Nuo nuotraukos iki pasakojimo
Urtės fotografijose grybai nėra vien gražūs objektai. Prie jų dažnai atsiranda ir tekstai, turintys literatūrinį atspalvį. Fotografiją ji stengiasi papildyti pasakojimu, todėl jos socialiniuose tinkluose galima rasti ne tik grybo pavadinimą ar faktą apie jį, bet ir pačios išgyventą miško istoriją.
Tai dar viena netikėta miškografijos pusė. Urtė yra baigusi fiziką ir ekonomiką, todėl literatūra niekada nebuvo ta sritis, kuri būtų dominusi. Vis dėlto, vystantis fotografijai, natūraliai atsirado noras neapsiriboti vien vaizdu.
„Norisi tą patirtį iki galo sukurti, kad ne tik nuotrauka, bet ir tas, pavadinkime, rašinėlis, vaizdžiau situaciją iliustruotų, edukuotų“, – pasakoja Urtė.
Tad jos miškografijos procesas apima gerokai daugiau nei kelias valandas miške. Pirmiausia reikia nuvažiuoti, vaikščioti, ieškoti, kartais – pasiklysti, kartais – kovoti su uodais. Tada laukia fotografijų peržiūra, retušavimas, bandymas atpažinti rastą grybą ir galiausiai pasakojimo kūrimas.
Kartais iš miško grįžtama su vienu nedideliu atradimu. Kartais – su keliomis fotografijomis. Tačiau pati patirtis Urtės akimis yra ne mažiau svarbi už rezultatą. Ji sako, kad visas procesas – nuo išvažiavimo iki grįžimo namo ir vėlesnio darbo su nuotraukomis – yra šios veiklos dalis.
Tam tikra prasme miškografija tapo savarankišku kūrybos žanru, kuriame susitinka fotografija, gamtos pažinimas, asmeninė patirtis ir pasakojimas. Urtė nenori būti tik fotografė, tik gamtos stebėtoja ar tik edukatorė. Jai įdomus visas šis derinys.
Tarp ministerijos ir samanų
Šiandien Urtės kasdienybėje yra ir labai mažai panašumų su miško tyla. Ji dirba Užsienio reikalų ministerijoje, kur tenka rūpintis sudėtingais projektais, o darbe netrūksta atsakomybės, įtampos ir neapibrėžtumo. Vienas iš projektų susijęs su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai, kur Urtė dirba su akreditacija ir jai skirta IT platforma.
Po tokios darbo dienos perėjimas į miško pasaulį tampa gana ryškus. Kompiuterio ekraną pakeičia miško paklotė, susitikimus – tylus vaikščiojimas, o sudėtingus organizacinius klausimus – bandymas suprasti, kas slepiasi tarp samanų.
„Taip, darbas Užsienio reikalų ministerijoje yra labai atsakingas. Ten daug nežinomųjų, streso, įtampos. Žodžiu, sunku. Tačiau išjungiu kompiuterį, ir viskas, – tų darbo problemų nebelieka. Žinau, kad savaitgalį pamaitinsiu savo sielą“, – sako ji.
Šis gyvenimo pasidalijimas į dvi skirtingas erdves Urtės nebeverčia rinktis, kuri jos pusė yra tikroji. Ji jau nebesistengia savęs sutalpinti į vieną profesinę ar kūrybinę kategoriją. Darbo dienomis ji gali būti su kostiumėliu, dalyvauti susitikimuose ir spręsti organizacinius klausimus, o savaitgalį – užsimesti kuprinę ir klampoti po miškus.
Moteris pripažįsta, kad šis derinys jai pačiai atrodo šiek tiek netikėtas. Tiksliųjų mokslų išsilavinimas, struktūruotas darbas ir polinkis į kūrybą, jos manymu, nebūtinai turi vienas kitam prieštarauti. Atvirkščiai – jai patinka ir tvarka, ir neapibrėžtumas.
„Nustojau galvoti, kad reikia įtilpti į kurią nors lentynėlę, kad aš esu tik tiksliųjų mokslų atstovė arba tik menininkė. Galiu būti vieną dieną būnu vienokia, kitą dieną – kitokia“, – sako ji.
Keturkojė bendražygė
Į mišką Urtė kartais keliauja ne viena. Jos keturkojė draugė Laumė mišką labai mėgsta, tačiau jų supratimas apie pasivaikščiojimą gamtoje ne visada sutampa. Laumei miškas yra vieta judėti, uostyti, tyrinėti ir eiti pirmyn. Urtės miškografijai reikia visiškai kitokio tempo.
Kai Urtė suranda grybą, jos laukia ne vien fotografavimo mygtuko paspaudimas. Ji išsitraukia švieseles, ieško tinkamiausio kampo, stengiasi apšviesti mažą objektą ir ilgiau pabūna vienoje vietoje. Tuo metu Laumei gali atrodyti, kad pasivaikščiojimas kažkaip neįprastai užsitęsė.
„Man ne visada geriausia su ja būti, nes ji labai aktyvi, o čia reikia sulėtėti, – sako pašnekovė. – Laumė tada atbėga pas mane ir verkia: kodėl mes neinam? Tad, kai man labiau norisi ramybės, aš jos kartu į mišką neimu.“
Netrūksta ir nuotykių
Nors Urtė į mišką važiuoja ieškoti grybų, jos išvykose netrūksta netikėtų situacijų. Tiesa, ne visos jos susijusios su tuo, kas realiai vyksta aplinkui. Kartais didžiausius nuotykius sukuria pati vaizduotė.
Vieną kartą Labanoro girioje ji aptiko ant žemės gulėjusią gyvūno kaukolę. Iš pradžių radinys pasirodė tiesiog įdomus fotografavimo objektas. Tačiau netrukus mintys nukeliavo gerokai toliau – iki vilkų ir klausimo, ką reikėtų daryti, jeigu jie iš tiesų būtų netoliese.
„Ėmė suktis mintys: o kodėl čia ta kaukolė yra? Vilkai? Gal jie čia mane apsupę, ateis ir užpuls? Kuo aš apsiginsiu?.. – savo nuotykį pasakoja ji.
Realybėje nieko neatsitiko, tačiau tuo metu Urtė jau buvo pradėjusi skubėti automobilio link. Tik prisėdusi ant kelmelio ir kelis kartus ramiai įkvėpusi sugebėjo nusiraminti. Dar pasitikrino, ar Lietuvoje iš tiesų reikėtų baimintis tokio vilkų išpuolio.
Kiti susitikimai miške būna gerokai malonesni. Kartais Urtė sutinka žmonių, kurie taip pat vaikšto su šunimis ar ieško grybų. Tiesa, grybautojai dažniausiai nelinkę bendrauti.
Būna ir kurioziškų situacijų, kai iš pirmo žvilgsnio įtartinai atrodantis žmogus pasirodo esąs tiesiog pasiklydęs ir norintis paklausti kelio. Tad miško nuotykiai dažniausiai susideda iš mažų netikėtumų, kuriuos pasiūlo pats miškas.
Vis plečia žemėlapį
Ieškodama retų grybų, Urtė turi ir savo mėgstamų vietų. Viena jų – Neries regioniniame parke, prie Dūkštų, netoli Ąžuolų karalienės. Tai mišrus miškas, kuriame auga ąžuolai, o Urtė jau yra radusi du retus ir saugomus grybus.
Vienas iš šių atradimų – dėmėtasis perkūnbaravykis. Po tokio radinio miškas tampa nebe visiškai nepažįstama teritorija. Ji žino vietas, į kurias gali grįžti ir tikrinti, ar jose pasirodė naujų grybų.
Kai norisi ne grybų įvairovės, o tiesiog ramybės, Urtė suka link Nemenčinės ir renkasi pušynus. Juose grybų įvairovė, jos pastebėjimu, ne tokia didelė, tačiau vaikščiojimas po pušyną turi kitokią vertę.
Ji taip pat yra pradėjusi bendradarbiauti su Sengirės fondu. Praėjusiais metais pati parašė fondo atstovams, o dabar palaiko su jais ryšį ir sužino apie naujas saugomas teritorijas, kuriose galėtų ieškoti grybų. Tačiau dideli miško plotai turi ir savų iššūkių.
Viename iš fondo saugomų miškų, užimančių apie 50 ha, Urtė neseniai lankėsi su Laume. Nežinodama teritorijos, ji daugiau galvojo apie tai, kaip nepasiklysti, nei apie galimus fotografijos objektus. Tačiau būtent toks bendradarbiavimas leidžia atrasti vis naujų vietų ir išplėsti savo miškografijos žemėlapį.
Didžiausias azartas
Vienas stipriausių miškografijos variklių Urtės gyvenime yra atradimo džiaugsmas. Ji gali važiuoti į tą patį mišką ne kartą ir vis tiek nežinoti, kas jos laukia. Grybų paieška čia turi azarto – panašiai kaip ieškant ko nors, ko dar niekada nesi matęs.
Pastarąjį kartą toks atradimas buvo violetiniai nuosėdžiai. Grybai dar buvo maži, tačiau jų spalva išryškėjo tarp žalių samanų. Tokios akimirkos Urtę gali priversti tiesiog sušukti iš nuostabos.
Tada prasideda kita atradimo dalis. Moteris grįžta namo ir imasi savo grybų knygos. Knyga stora ir į mišką ji jos nesineša, todėl namuose tenka versti puslapius ir ieškoti atsakymo, ką būtent pavyko rasti.
Šis procesas jai ne mažiau įdomus nei pats fotografavimas. Pavasarį, nutirpus sniegui, ji važiuodavo į mišką ieškoti pavasarinių grybų. Rudenį, kai miškas tampa dosnesnis, atradimų daugėja ir kartu su jais sugrįžta tas pats jausmas, dėl kurio Urtė vis iš naujo sėda į automobilį ir važiuoja į mišką.
„Tai tas atradimo džiaugsmas – naujas, nematytas. O, vau“, – sako ji.
Daugiau nei hobis
Nuo pirmojo tarp žolių atrasto šungrybio iki retų ir saugomų rūšių paieškos – Urtės santykis su mišku per kelerius metus gerokai pasikeitė. Iš pradžių jai buvo įdomu tiesiog fotografuoti gražius objektus. Vėliau atsirado noras žinoti jų pavadinimus, suprasti, ką randa, gilintis į grybų pasaulį ir dalytis atradimais su kitais.
Kartu keitėsi ir pati fotografija. Išmokusi fotografuoti savarankiškai, Urtė kurį laiką užsiėmė ir komercine fotografija. Ji rengė nemokamas fotosesijas, buvo kviečiama fotografuoti renginių. Šie darbai leido lavinti įgūdžius, kuriuos vėliau galima pritaikyti fotografuojant miško mikropasaulį.
Tačiau dabar miškografija jai tapo svarbiausia. Komercinės fotografijos ji imasi mažesniu mastu, o jeigu galėtų rinktis tik vieną kryptį, pirmenybę atiduotų grybams.
„Visiškai vienareikšmiškai – pirmenybė miškografijai. Grybai, ir tik grybai“, – sako pašnekovė.
Jos darbai netrukus bus pristatyti ir parodoje. Urtė ruošia grybų fotografijų parodą, kuri nuo spalio mėnesio bus eksponuojama Vingio parko botanikos sode, greta kitų miško tematikos veiklų ir instaliacijų.
Tai dar vienas etapas, kai asmeninis pomėgis išeina už privataus pasaulio ribų. Nuotraukos, tekstai, žinios apie grybus ir pačios Urtės išgyventa patirtis susijungia į vieną pasakojimą, kurį ji gali perduoti kitiems.
Galbūt svarbiausia, kad jos miškografija jau pradėjo veikti ne tik jos pačios gyvenimą. Žmonės, pamatę moters nuotraukas, ima kitaip žiūrėti į savo pasivaikščiojimus. Eidami į mišką jie pradeda dairytis žemyn, stabtelėti prie samanų ir ieško to, ko anksčiau nepastebėdavo.
Urtė pati į mišką vis dar eina dėl to paties: tylos, atradimo ir fotografijos. Tik dabar ji jau žino, kad kartais tam, jog pamatytum visą miško pasaulį, reikia ne nueiti kuo toliau, o tiesiog sustoti ir įdėmiai apsižvalgyti.
Naujausi komentarai