Vienmetė, bet ryški gėlynų puošmena

Vienmečių gėlių rūšių nėra labai daug, tačiau gėlynuose jos vyrauja – užima apie pusę ploto, nes yra spalvingos, ilgai žydi.

Klaipėdos valstybinės kolegijos Kraštotvarkos katedros lektorė

Pasikeitė rūšinė sudėtis

Labiausiai paplitę smulkiažiedžiai, gvazdikiniai ir didieji serenčiai, visadžydės ir gumbinės begonijos, darželiniai šalavijai, meksikiniai žydrūniai, kiek mažiau – darželinės petunijos, didieji žioveiniai, gvaizdūnės.

Vienmečių gėlių vegetacija nevienoda. Labai ilgos vegetacijos sėjamos vasario kovo mėnesiais patalpose. Visadžydinčios begonijos sėjamos sausio mėnesį.

Rudgrūdėlių, pajūrinių lobularijų, darželinių laumakių, klarkijų, sausučių vegetacija trumpa (3–5 mėn.), jos dažniausiai sėjamos tiesiai į lysves lauke. Į nuolatinę vietą – gėlyną – sėjamos persodinimo nemėgstančios vienmetės gėlės.

Tai vijoklinės – virkšteniai, sukučiai, pupelės, pelėžirniai, nasturtės; varpinės sausažiedės – kiškio uodegėlės, kiškio ašarėlės; dekoratyviniai miežiai, kai kurios žydinčios – klarkijos, lobularijos ir kitos.

Jas stengiamasi sėti kuo rečiau, o per tankiai sudygę daigai retinami. Ilgos vegetacijos gėlių (grakščiųjų visadžydinčių begonijų, petunijų, žioveinių, verbenų, ratilių ir kt.) daigai pikuojami vieną arba du kartus.

Pravartu užgrūdinti

Vienmečių gėlių daigai į lauką sodinami, praėjus šalnų laikotarpiui – ypač tų rūšių, kurios labai joms jautrios. Net mažiausių šalnų nepakenčia serenčiai, begonijos, šalavijai, žydrūniai, celiozijos.

Gana atsparūs šalnoms žioveinių, laumakių, ratilių, kochijų, kosmėjų, lobularijų ir kitų gėlių daigai. Kad jautrūs šalnoms vienmečių gėlių daigai užsigrūdintų, jie su dėžutėmis arba vazonėliais šiltu dienos metu išnešami į lauką ir nevėjuotoje, pusiau ūksmingoje vietoje laikomi 2–3 val., paskui vėl įnešami į patalpą.

Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną. Prieš sodinimą augalai palaistomi, kad sausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliami su žemės gumulu. Pasodinus būtina palaistyti.

Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytais atstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose (šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, augalai geriau pasisavins iš dirvos maisto medžiagas ir drėgmę.

Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšies gėlės nesusilieti su kita, grupelėse reikėtų vengti smailių kampų. Atskirų grupelių skersinės linijos neturėtų sutapti, tada vienos gėlės bus fonas kitoms – toks derinys natūralesnis.

Atsargiai – piktžolių sėklos

Sodinimo atstumai priklauso nuo augalo aukščio, šakojimosi ir plitimo intensyvumo. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai, ir drėgmei, dirva turi būti puri, humusinga. Jos blogai augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos, šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.

Į gėlynus pasodintus daigus reikia laistyti kasdien. Geriau jie prigyja, jei žemės paviršius mulčiuojamas durpėmis arba kompostu (pūdiniu). Būtinai reikia žiūrėti, kad pūdinys nebūtų užterštas piktžolių sėklomis, juo geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas.

Vasarą gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos paviršių, laistyti galima rečiau. Įvairios gėlių rūšys nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaisčius arba po lietaus būtina purenti dirvos paviršių, kad įleistume šaknims oro.

Augalams prigijus, kas 10–15 dienų reikia patręšti kompleksinių trąšų tirpalais. Vienmečių gėlių maitinimasis trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauni, intensyviai augantys augalai daugiau sunaudoja azoto, o žiedų krovimo ir žydėjimo metu – kalio ir fosforo trąšų.

Tačiau reikia nepamiršti, kad nuo pat sėklos dygimo pradžios augalui reikalingi visi maisto elementai, negalima vienų pakeisti kitais. Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, juos reikia genėti.

Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4–5 lapo viršūnėles. Genėti galima šalavijus, verbenas, petunijas, žydrūnus, smulkiažiedžius, gvazdikinius serenčius.

Kompozicinio centro paieškos

Harmoningas gėlynas yra tik tada, kai gėlės tinkamai suderintos pagal aukštį, habitą, faktūrą, spalvas, jaučiasi kompozicijos ritmas ir gėlyno bei aplinkos kompozicinė pusiausvyra. Įdomesnis gėlynas sukuriamas spalvų ir formų kontrastais, sudarančiais akcentus su gėlyno visuma.

Gėlynuose derinant gėles pagal aukštį, svarbu žinoti, iš kurios pusės ir kokio atstumo gėlynas bus apžiūrimas. Aukščiausios gėlės sodinamos toliausiai, joms dažnai sudaromas krūmų ar kitoks fonas.

Jei gėlynas apžiūrimas iš kelių pusių ir iš arti – sodinamos žemos gėlės. Jei norime atskiras gėlyno dalis vizualiai paaukštinti, sudaryti aukščių kontrastus – sodiname aukštaūges gėles.

Gėlynas turėtų būti vientisa gėlių kompozicija, todėl augalai sodinami ne padrikai, o laikantis tam tikrų taisyklių.

Pirmiausia numatomas gėlyno centras ir jame sodinami aukščiausi augalai, sukuriamas kontrastingų spalvų ar formų derinys. Gėlyno centras dažnai būna ir gėlyno akcentas. Akcentai reikalingi monotoniškumui suardyti arba svarbiausiai gėlyno vietai, įdomiausiam deriniui išryškinti. Akcentas gali būti viduryje arba kuriame nors krašte.

Jei kompozicinis centras yra gėlyno krašte, jis turėtų būti prie pastato arba prie fono (pavyzdžiui, krūmo). Toks gėlynas bus asimetriškas, tačiau kompozicijos pusiausvyra išlaikyta. Geriausia pusiausvyra yra simetriniuose gėlynuose, įrengiamuose prie baroko ar renesanso laikų pastatų.

Pagrindinės spalvų derinimo taisyklės

Gėlynuose būtina derinti spalvas. Jos neturėtų susilieti, o kontrastuoti su takelių plytelių, pastatų ir kitų aplinkos elementų spalva.

Išraiškingiausi yra mėlynos, geltonos, raudonos deriniai. Gretimų tonų deriniai neharmoningi, pavyzdžiui, mėlyna ir violetinė, raudona ir violetinė ir t.t.

Neutralios, kitas spalvas išryškinančios, yra balta, pilka ir žalia. Šaltos – mėlyna, violetinė –optiškai tolina vaizdą, o šiltos – raudona, geltona, oranžinė – artina.

Gėlynuose šiltų spalvų gėlės geriausiai atrodys, jei į jas žiūrėsime iš toliau, nes jos vizualiai priartėja, o šaltų – iš arčiau, nes jos vizualiai nutolsta.

Norint išryškinti kitas gėlių savybes (tankumą, faktūrą), geriau kurti vienspalvius gėlynus, o neišraiškingų, vienodų formų vienmetes gėles – derinti pagal spalvas.

Sudarant spalvų grupes, gėles būtina parinkti žydinčias vienu metu, tada labiausiai išryškės spalvų derinys.

Spalvų deriniai gėlynuose turėtų atsikartoti, tuomet bus sukurtas spalvų ritmas.