Vejas gali kamuoti ne tik piktžolės, bet ir ligos

Didesnė ar kuklesnė, tačiau vešli ir išpuoselėta veja puošia ne tik sodybų, bet ir daugiabučių namų aplinką. Kad šie žalieji plotai džiugintų akį ir puikiai vešėtų, specialistų teigimu, reikia ir pastangų, ir žinių "investicijų".

Kada geriausia sėti?

Klaipėdos valstybinės kolegijos kraštotvarkos katedros lektorė Vida Gerikienė pripažino, jog pagrindinė klaida, su kuria tenka susidurti, jog įsirengiant veją tikimasi greito ir gero rezultato.

"Prieš sėjant veją visame norimame plote būtina išnaikinti piktžoles, išpurškiant veiksmingais sisteminio veikimo herbicidais. Po trijų savaičių, kai žolės ir jų šaknys paruduoja, teritoriją reikia frezuoti, purenti ir lyginti. Vejai formuoti būtina drenažo sistema. Ji įrengiama 0,9–1,2 m gylyje, drenos klojamos 0,5–1 proc. nuolydžiu. Pačiai vejai nereikia didesnio kaip 15 proc. nuolydžio. Derlingas dirvožemis turėtų sudaryti 15–20 cm sluoksnį, o gerai išlygintas paviršius voluojamas du tris kartus 90–110 kg sveriančiu volu. Vejos tikrai puoš aplinką, jei reikiami darbai bus atlikti neskubant, laiku ir laikantis visų reikalavimų", – tikino specialistė.

Pašnekovės teigimu, geriausia žolę sėti pavasarį, nes tuo metu dirvožemyje yra pakankamai drėgmės, todėl sparčiau išdygs sėklos, o žolyno nenustelbs piktžolės.

"Jei dirvožemis ruošiamas pavasarį, veja sėjama liepos pabaigoje – rugpjūtį. Vėliau pasėti augalai nespės įsišaknyti ir gali nukentėti nuo žiemos šalčių", – įspėjo V.Gerikienė.

Specialistė priminė, jog jau užveisus žolyną pavasarį nederėtų užmiršti labai svarbaus darbo – vejos vėdinimo (aeravimo): kai žemė labai suslėgta, sutrinka deguonies ir anglies dioksido apykaita.

Paprastoji – nereikli

Pasak specialistės, vejos tipą lemia sodybos zonos, sklypo padėtis pasaulio šalių atžvilgiu, reljefas ir kiti veiksniai, kaip dirvožemio ypatybės, apšviestumas ir panašiai.

Dekoratyvinės (reprezentacinės) vejos paskirtis – išryškinti sumedėjusius augalus, gėlynus, mažuosius kraštovaizdžio architektūros statinius arba teikti želdynui grožį. Tokie žalieji plotai reikalauja daugiau priežiūros skirti fonui, gėlynams, pastatams, krūmams ir panašiems elementams.

V.Gerikienės teigimu, mažiau reikli bus paprastoji (pievų, sodų) – nedirbamo žemės ploto veja.

"Sportinės vejos reikalauja nemažai priežiūros, joms netinka užmirkęs dirvožemis, tačiau jos atsparios dažnam trypimui. Sodinamos ne tik sporto ir vaikų žaidimo aikštelėse, bet sodybos gyvenamojoje zonoje", – aiškino specialistė.

Specialios paskirties vejomis apželdinami aerodromai, kiemai.

Renkantis žolių mišinius vejai specialistė patarė atkreipti dėmesį į jų sudėtį. Daugiau komponentų – žolių rūšių yra mišiniuose, skirtuose nevienodo augimo sąlygoms.
 

Laistyti geriau vakare

V.Gerikienės patvirtino, jog vejos puoselėjimui daug įtakos turi jos pjovimo dažnumas bei aukštis.

Žolės, kurios krūmijasi žemai, dirvos paviršiuje, labiau pakenčia žemą pjovimą, tad pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kokia yra žolyno sudėtis.

"Vegetacijos metu reikėtų pjauti skirtingais aukščiais. Anksti pavasarį šienaujama aukščiau, pjovimo peilis pakeliamas bent 1 cm. Vėliau, sustiprėjus vejai, pjaunama įprastu aukščiu. Jei trūksta drėgmės ir vyrauja karščiai, pjaunama aukščiau", – patarė pašnekovė.

Atsiradus piktžolėms rekomenduojama naudoti chemines priemones – specialiai tam skirti herbicidai sustabdo nepageidaujamų žolių augimą ir jos žūva.

Specialistė įspėjo, jog svarbu, kad po nupurškimo nelytų 6 val.

"Vienas kovos būdų – veją reguliariai, dukart per savaitę, nušienauti, nes piktžolės nepakenčia dažno pjovimo, tad ilginiui išnyksta. Liaudiškas būdas – ravėti, tačiau nelygu, koks vejos plotas", – sakė V.Gerikienė.

Vejos laistomos, priklausomai nuo oro sąlygų. "Kol žolė sudygs, ją galima laistyti bet kokiu paros metu. Kad vidudienio saulė nenudegintų drėgnų žolės stiebelių, sudygusią veją derėtų laistyti anksti rytą arba dar geriau – vėlai vakare, nes pastaruoju atveju mažiau išgarinama drėgmė iš dirvožemio", – teigė specialistė.
 

Kad žolynai "nevaikščiotų"

Pašnekovės teigimu, vejos per vegetacijos laikotarpį turėtų būti tręšiamos tris keturis kartus. Pirmą kartą – anksti pavasarį, prasidėjus vegetacijai, paskutinį kartą – rugpjūčio pabaigoje.

Anot V.Gerikienės, specializuotos parduotuvės siūlo didelį trąšų pasirinkimą, tik reikia pasidomėti, kokios kokiu laiku labiau tinka.

"Vejoms, atsižvelgiant į funkcinę jų paskirtį, reikia ir skirtingų aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, dekoratyviųjų žolynai mėgsta derlingą, trąšią dirvą, laistymą, dažną pjovimą ir daugiau šviesos. O paprastųjų žolės pakantesnės nepalankioms augimo sąlygoms. Verta žinoti, jog tinkamai įrengta ir gerai prižiūrima veja būna dekoratyvi apie 20 metų", – dėmesį atkreipė specialistė.

Kad veja neišsiplėstų į greta esančias lysves, gėlynus, jos kraštus reikia dažnai karpyti. Taip pat populiaru žolyną įrėminti plytelėmis arba specialiomis juostomis. Pasak specialistės, jos turėtų būti žemesnės už žolę.

Grėsmingasis sniego pelėsis

Ar vejas gali kamuoti ligos? Pasak V.Gerikienės, viena pavojingiausių vejų ligų laikoma fuzariozė, arba sniego pelėsis.

"Tai pašaknio liga, ji plinta tirpstant sniegui, kai drėgna ir vėsu, o ant nesušalusios žemės užsninga. Pažeisti lapai pasidengia balta ir sidabriškai pilka spalva, vietomis – net rožine mase. Geriausia vejų apsauga – jas purkšti fundazolu ar benlatu, tai daromas po paskutinio pjovimo. Veja bus apginta nuo fuzariozės, jei vėlai rudenį netręšite azoto trąšomis, anksti pavasarį išsklaidysite tirpstantį sniegą ir nugrėbsite vos pradžiūvusį paviršių", – patarė specialistė.

Pasak V.Gerikienės, būdingi miltligės požymiai – baltos, pilkšvos arba rusvos, lyg miltuotos arba į veltinį panašios apnašos ant lapų, ūglių, vaisių.

"Miltligė labiausia plinta sausomis karštomis vasaromis ant tankiai augančių, gausiai azoto trąšomis patręštų augalų. Miltligę stabdo augalų liekanų naikinimas, ligotų augalų ūglių išpjaustymas ir sudeginimas, augalų purškimas vario neturinčiais fungicidais, azoto kiekio normavimas tręšiant", – aiškino pašnekovė.

Augintinių "dovanėlės"

Specialistė įspėjo, jog veją yra pažeista rūdžių, kai ant žolių atsiranda rudos, geltonos arba oranžinės pūslelės, susiraito lapų viršūnėlės. Ligos priežastis – maisto medžiagų trūkumas, vyraujantys sausi ir šilti orai, silpnai augančios žolės.

"Gerai prižiūrimose vejose ši liga didelės žalos padaryti neturėtų. Geriausia apsauga – naudoti azoto, fosforo, kalio trąšas", – patarė pašnekovė.

Dar vienas vejų priešas – dėmėtligė. Jos požymiai – ant žolės atsiranda gelsvai rudos dėmės. Su šia liga kovoti padeda, specialistės teigimu, vejos purškimas fungicidais, veltinio šalinimas, smėliavimas, dirvos vėdinimas.

Jei vejoje atsiranda "išplikusių" plotų, pasak pašnekovės, tai gali būti augintinių "nuopelnas" – tokie ženklai neretai liudija šunų ar katinų tuštinimosi vietas.

"Su šia problema kovoti sunku. Vienintelis būdas – tokias vietas gausiai laistyti. Jei plotai labai išdeginti, veją reikėtų atsėti. Dar viena galima priežastis – per tankai susodinti sumedėję augalai, nes veja nebegauna saulės ir prastai auga", – aiškino pašnekovė.

Nežalingi, bet negeidžiami

Pasak V.Gerikienės, prastai prižiūrimose vejose neretai atsiranda samanų. Jos auga pavėsingose, drėgnose, per žemai pjaunamose vejose, rūgščioje ir ne itin trąšioje dirvoje. Tačiau jas įmanoma išnaikinti.

"Veiką reikėtų patręšti amonio nitrato ir geležies oksido mišiniu. Galima naudoti "Sammal pois 10-0-0" trąšas arba dolomitmilčius. Kalkinant dolomitmilčiais, dirva papildomai praturtinama kalciu ir magniu, kurie stiprina augalų šaknų sistemą, aktyvina fotosintezę, padeda geriau įsisavinti trąšas. Jei vejos plotas mažas, pavasarį samanas galima tiesiog išgrėbti", – patarė specialistė.

Jei vejoje atsirado geltonų dėmių, gali būti, kad žolynui trūksta maistinių medžiagų. tad reikėtų padidinti trąšų kiekį.

"Kita priežastis – prastas drenažas arba suslėgta žemė. Taip pat tam įtakos gali turėti ligos – su jomis kovojama fungicidais", – teigė V.Gerikienė.

Retas kuris norėtų, kad jo veją "puoštų" šungrybiai. Pasak specialistės, jie įprastai ima augti drėgnomis vasaromis.

"Grybai nėra žalingi, bet juos reikėtų naikinti, kol dar nepaskleidė porų. Jei grybų labai daug, jų augimo vietas reikėtų palaistyti permanganato tirpalu, veją dažniau vėdinti, smėliuoti", – rekomendavo pašnekovė.

Kvepiančios pievos

Ar specialistė patvirtintų, jog egzistuoja vejų mados? "Šiandieninė mada – kuo mažiau priežiūros, – šypsojosi pašnekovė. – Ir tai pasakytina ne tik apie vejas, bet ir apie sodybų apželdinimą apskritai."

Pavyzdžiui, įrengiant sėtines vejas, laukia gana ilgas ir technologiškai sudėtingas procesas. Pasak specialistės, reikia nemažai žinių, priežiūros ir laiko, kol veja tampa išvaizdi.

Kitas būdas – velėnuoti veją. Tai galima daryti tiek kalvotose, tiek lygiose vietose.

"Ruošiant dirvą būtina išnaikinti piktžoles ir gerai išlyginti pagrindą, tada žolių šaknys liesis su gruntu, greičiau prigis. Velėną reikėtų kloti ant drėgnos dirvos ir prispausti su volu. Jei ji klojama ant šlaito, velėnos kraštai prikalami mediniais tašeliais, kad ritiniai nenuslinktų. Sujungimo vietas rekomenduojama užberti puria žeme, sumaišyta su sėklomis. Išklotos velėnos reikėtų neužmiršti gerai palaistyti", – aiškino pašnekovė.

V.Gerikienės teigimu, į privačius ir viešo naudojimo želdynus grįžta žydinčios, natūralių vietinių augalų kvepiančios pievos.

"Tokių žolynų nereikia dažnai šienauti, tai patartina daryti vieną tris kartus per sezoną. Žydinčių pievų privalumai – jos pagyvina aplinką, suteikia jai ekologiškumo, natūralumo įvaizdį bei reikalauja minimalios priežiūros. Trūkumai – kai kurios žydinčios žolės yra trumpaamžės, jas reikia nuolat atsėti", – vardijo pašnekovė.

Vejų kenkėjai

Skurzdėlės. Jų atsiradimą liudija mažos žemės krūvelės. Vabzdžiai žolių šaknų neliečia, tačiau dėl išraustos žemes blunka žolės spalva. Įvairias purškiamas priemones, kurių galima įsigyti parduotuvėse, patariama nedidele medicinine klizma purkšti tiesiai į skruzdėlyno landas vakarais, kai skruzdės grįžta į "namus". Kitas būdas – įpurkšti stipraus cheminio preparato skiedinio, skirto augalų apsaugai nuo kenkėjų: sausus boro miltelius sumaišyti su cukraus pudra (1:1) ir paberti šalia skruzdėlyno nelietingą dieną.

Sliekai. Jų išrausos – nedidelės sulipusios dirvos krūvelės. Paprastose vejose sliekai žalos nedaro, atvirkščiai, išpurena dirvą, tačiau dekoratyvinių, žemai pjaunamų vejų vaizdui tokios išrausos kenkia. Kai 1 kv. m plote galima suskaičiuoti daugiau nei 50 išrausų, sliekus reikėtų naikinti.

Kurmiai. Šių gyvūnų išrauti urvai silpnina dirvą ir gadina jos vaizdą. Kurmiams baidyti pasitelkiamos liaudiškos ir šiuolaikinės priemonės. Į kurmiarausį patariama įkišti amoniake arba terpentine sumirkytos vatos, uždengti. Taip pat galima užpilti vandeniu nuorūkas, po to išmirkyti šiame skystyje audinio skiautę ir įkišti į kurmiarausį. Specializuotose parduotuvėse galima įsigyti spąstų arba gaudyklių kurmiams bei kitų priemonių.