Drąsūs, bet stulbinamai derantys spalvų potėpiai, raštų ir faktūrų įvairovė, nesuvaržyti žaidimai maloniomis detalėmis ir smulkmenomis maloniai nustebina meniniais gabumais apdovanotų žmonių namuose.

Tūtelės apsistojo geldoje

Nuo šiandien karaliavimą pradėjo devintoji "Kauno bienalė", sutraukianti menininkus iš įvairių užsienio šalių ir Lietuvos. Viena iš jų – tekstilininkė Lina Jonikė – nepraleido nė vienos bienalės. Šį kartą ji kreipėsi į žiūrovus netradicine kūrybos medžiaga – šovinių tūtelėmis.

Už šias tūteles L.Jonikė dėkinga daugybei žmonių – ir pažįstamiems, ir nepažįstamiems, kurie, žinodami, kad jos bus panaudotos meno kūriniui, nešė jas ir po vieną, ir saujomis.

Kol kas tūtelių skruzdėlynas laukia didžiosios parodos atidarymo dienos menininkės namų svetainėje įsitaisiusioje senome medinėje geldoje. Tai laikina interjero puošmena, iškeliausianti, o galbūt ir vėl sugrįšianti? To nė pati menininkė dar negali nuspėti, nes jos namų aplinka nuolat kintanti ir netikėta. Nežinia, kas atklys į šiuos namus ir kada iš jų iškeliaus.

Dar prieš savaitę svetainės sieną puošė vienas tekstilininkės darbas, o jo prireikus parodai, vietą užėmė kitas. Tiesa, sienas puošia daugybė kitų meno kūrinių – tiek pačios tekstilininkės, tiek sukurtų ir padovanotų draugų, tiek įsigytų.

Startas be santaupų

Kaip dovanos į namus atsikraustė daug įvairių dalykų, net ir namo projektas buvo įteiktas. Tiesa, iš pradžių buvo įgytas tipinis projektas, bet naujakuriai paprašė pažįstamo architekto jį šiek tiek pakoreguoti. Tad šis kartą atėjęs į svečius atnešė tokią dovaną.

Būsimoji tekstilininkė augo Kaune, tačiau ištekėjusi už medžio meistro Vyganto Joniko svarstė, kur kalti kuoliuką: Kauno Šančių kareivinėse, Vilkijoje ar Rumšiškėse. Vis dėlto pora tai padarė Rumšiškėse, kiek daugiau nei 20 km nuo Kauno nutolusiame miestelyje.

Turėti savo namą buvo abiejų svajonė. Menininkė įsitikinusi, kad viskas prasideda nuo svajonės ir, jei ta svajone tiki, atsiranda galimybių ją pasiekti.

Aplinkiniai stebėjosi, kaip galima svaičioti apie namą neturint santaupų, bet pora nekreipė į tai dėmesio. Įgiję tuštutėlį sklypą, sutuoktiniai pradėjo ręsti savo būstą plikomis rankomis tiesiogine prasme.

"Rinkome akmenis iš aplinkinių laukų ir iš jų darėme pamatus, dabar gaila, kad tiek daug jų sumūrijome, akmenims geriau jau grožėtis", – šiandienę pagarbą akmenims atskleidė moteris. Kiekvieno svečio ji prašo atvežti po akmenėlį – nuo nago dydžio iki tokio, kurio neįmanoma pakelti. Menininkė vadovaujasi taisykle – geriau nenešioti užantyje akmens, palikti jį prie durų.

Namo prieigos nusėtos įvairaus dydžio riedulių ir kitokių akmenų. Dideli akmenys atstoja net ir laiptelius, šie dera prie akmeninių pamatų. Tekstilininkė nieku gyvu nebūtų sutikusi kiemo iškloti įprastomis trinkelėmis – todėl, atsisakiusi įsigyti automobilį, investavo į plokščius akmenis, kuriais grįstas kiemas.

Stoge investuotas prizas

Kaip tik tuo metu, kai kilo mūrinės namo sienos, tekstilininkė Japonijoje vykusioje tarptautinėje tekstilės parodoje pelnė prizą už meistriškumą – 7 tūkst. JAV dolerių. Tai buvo itin didelis įnašas į namo statybą, nes dolerio kursas buvo itin palankus.

"Labai norėjau mėlyno stogo. Niekas negalėjo su manimi ginčytis. Kas moka, tas ir muziką užsako", – juokėsi žaisminga moteris.

Kai galiausiai jos trokštamas stogas buvo uždengtas, ji sau priskyrė spalvų parinkimo misiją interjere. Mėlynos spalvos atspalviams visa pagarba atiduota virtuvės zonoje. Virtuvei persiliejant į svetainę karaliauja gelsvi atspalviai.

Ryškesnių spalvų puokštė tarsi į tapytą paveikslą pateikiama vonios kambaryje, o miegamajame pabusti skatina skaisčiai salotinė spalva su tulpės formos įspaudais tinkuotoje sienoje. Tekstilininkė didžiuojasi, kad tai ne jos, o vyro sumanymas taip žaismingai dekoruoti sieną.

Jau apie dešimt metų, kai pora atšventė įkurtuves, tačiau įsikūrimo stadija niekada nesibaigia. Vis norisi atnaujinti kokį baldą. Tekstilininkė neslepia, kad pinigų namams įrengti niekada nebuvo tiek, kiek norėtųsi. Vis dėlto išeitį visada galima rasti.

Štai virtuvės indauja – iš naudotų baldų parduotuvės. "Vyras buvo suprojektavęs sieninę spintelę, bet kai radau naudotų atvežtinių baldų parduotuvėje baldą, primenantį Laisvės al. stovinčio pastato lenktus langus, nusprendžiau, kad jis būtinai turi nutūpti mano virtuvėje", – istoriją prisiminė Lina.

Kartais tereikia būti išradingiems. Štai senos kojinės siuvimo mašinos karkasas virto staliuku – čia pat kieme medžio dirbtuves turintis vyras netruko pritaikyti medinį stalviršį ir lentynėlę iš storos lentos. Šis baldas – naujadaras atsitiktinai iliustruoja sutuoktinių porą: siuvančios tekstilininkės ir nuo medžio neatsiraukiantį meistrą.

Alyvos žydi amžinai

Vyras sutvėrė ir daugiau namų atributų, pavyzdžiui, valgomojo kėdes. Pora ypač didžiuojasi iš ąžuolo gabaliukų suklijuotu darbastaliu virtuvėje.

"Jis yra gyvas, turi savo gyvenimą, mes jo nesaugome. Nenaudojame atskiros medinės lentelės – pjaustome tiesiai ant šio stalviršio", – įvairių darbų žymes parodė namų šeimininkė.
Bene paskiausiai visų interjero elementų keliauja šviestuvai – vienus norisi keisti, kiti laukia, kada bus pakabinti, o treti apskritai dar neatrasti ir lemputės apsieina be gaubto.

Neįprastus namus galima pažinti dar neįžengus į kiemą. Meniškos sielos sutuoktiniai sutarė, kad alyvos turi žydėti amžinai. Kai tikrosios alyvos nubarsto parudusius žiedlapius, stilizuoti mediniai alyviniai tvoros papuošimai toliau mena kvapniųjų krūmų žydėjimo metą. Kodėl alyvos? Priežastis labai paprasta, namas – Alyvų gatvėje.

"Renkantis vietą, kur gyventi, įtakos turėjo ir gatvės pavadinimas. Blaškėmės, ką rinktis: Gilių ir Alyvų g. Nustebome, kad Alyvų g. nė vieno alyvų krūmo, tad nusprendėme jų užveisti", – šypsojosi moteris.

Atsitiktinėje vietoje įleistos šaknys dabar įaugusios labai giliai. "Mums šie namai – ir poilsio, ir darbo, ir kūrybos vieta. Nereikia nei vilos, nei sodybos. Nė nekyla minčių, kad reikėtų juos keisti. Namus kūrėme nuo plyno lauko, todėl jie mums tokie brangūs", – šypsojosi L.Jonikė.