Skrosti sniegą norisi stilingai: rogučių mados

Rogutės naudojamos šimtmečius, bet dizaineriai nepaliauja jų tobulinti. Vieni kuria aptakias jų formas iš naujų medžiagų, kiti grįžta prie tradicinės šiltos medžiagos – medienos.

Tempdavo ir per purvą

Lietuviška patarlė moko roges ruošti vasarą, tačiau daugelis jas prisimena tik tada, kai prisninga. Tradicinės medinės rogutės su metalinėmis pavažomis tikriausiai niekada neišeis iš mados. Jos dar ne vieną žiemą bus mėgstamas žiemos pramogų atributas.

Šiuolaikiniai sniegu ar ledu itin gerai slystantys kūriniai iš šiuolaikinių dirbtinių medžiagų masina mėgstančiuosius greitį, naujoves, šiuolaikinį stilių, patogumą. Kai kurie plastikiniai gaminiai būna labai pigūs, bet ne visada ištarnauja visą sezoną nesulūžę. Kai kurie naujų medžiagų gaminiai kainuoja kone dešimt kartų brangiau, bet, kaip žada gamintojai, pasižymi kokybe ir ilgaamžiškumu.

Kadaise rogės atsirado ne pramogai, o transportavimui. Pramoginių, sportinių rogučių pirmtakės – didelės rogės, tempiamos arklių ar kitų gyvūnų. Kadaise rogės šaltuosiuose kraštuose buvo pagrindinė transporto priemonė žiemą. Neišnaudoti slydimo efekto būtų buvę neracionalu.

Yra žinoma, kad rogės kaip transporto priemonė buvo pradėtos naudoti dar anksčiau nei ratuoti vežimai. Senovėje jomis buvo važinėjama net ir šiltuosiuose kraštuose, kur sniego nebūna. Senovės egiptiečiai rogėmis tempė sunkius krovinius statydami stambius objektus. Pavažos slydo tiek per purvą, tiek per laukus. Jei gruntas buvo kietas, pavažas sutepdavo riebalais. Kai kurios tautos, nors jau turėjo vežimus, kurį laiką laidotuvėms naudojo roges net tada, kai nebuvo sniego.

Anuomet nebuvo galimybės pagaminti itin gerai slystančias pavažas, kokias esame įpratę turėti dabar. Tad kadaise pavažos būdavo šlapinamos, kad apledėtų ir geriau slystų.

Važiuodami apžergia svirtį

Šiandien dauguma transporto priemonių, taip pat ir žiemą, yra ratuotos, tad rogutės liko kaip žiemos pramogų atributas. Yra žinių, kad Lietuvoje rogės egzistavo dar XIII a. XVI–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimos išeiginės vienkinkės ir porinės dvarininkų kaustytos rogės, o valstiečiai roges įgijo kiek vėliau, XIX a.

Prieš kelis šimtus metų Lietuvos mažieji gyventojai jau turėjo rogutes: vieni – įmantresnes, kiti – visai paprastas, sukaltas iš kelių lentų, vos užriestais galais.

Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse yra saugomos dailios medinės rogutės, matyti, kad meistro gamintos. Jos neturi jokių metalinių jungčių, mediena išmoningai sunerta. Gali būti, kad ant jų buvo tempiami du vaikučiai, sėdintys ant skersinių surietę kojas.

Kartais medinės pavažos būdavo vien iš medienos, o kartais pakaustytos metalo juostele, kad geriau slystų. Vis dėlto šiuolaikinės rogutės, pritaikius naujas gamybos technologijas ir medžiagas, greičiu ir slydimu pranoksta senąsias. Daugelio naujoviškų rogučių forma aptaki tartum automobilių, kad pasipriešinimas orui būtų kuo mažesnis, kad sėdėti ant jų būtų kuo patogiau, kad būtų kuo mažiau aštrių kampų.

Išrandamos ir visiškai naujos rogių formos. Kai kurios šiuolaikinės rogės primena ne suolelį, o apžergiamą kelmelį. Sėdintysis vairuoja taip – laikosi už vertikalios svirties tarp savo kojų. Plastikinis tūris, ant kurio sėdi žmogus, tuščiaviduris, todėl ant jo sėdėti esą nešalta. Be to, kaip tvirtina gamintojai, tokios rogės amortizuoja nelygumus, o dugnas – su bėgiais. Rogės nesisuka, yra manevringos, suka kūnu vos pakrypus į kurią nors pusę. Su tokiomis rogėmis varžomasi įvairiose varžybose, jas mėgsta tikri ekstremalai.

Perdirbo Kalėdų eglutę

Latvių dizaineriai garsina savo šalį medinėmis rogutėmis. Jos primena tradicines rogutes su atlošu, tačiau yra skirtos ne ekstremalams, o šeimoms, turinčioms kelis vaikus. Norint į aukštą atlošą įsistato papildoma pasostė ir vaikai tartum ant dviejų laiptelių gali būti tempiami neužstodami vienas kitam vaizdo.

Kai kurie nagingi vyrai patys pasigamina rogutes iš to, ką turi po ranka. Britų studentas Tomas Hatfieldas sutvėrė roges iš Londone surinktų išmestų Kalėdų eglučių. Tradicines rogutes primenantį kūrinį jis pagamino be varžtų ar vinių – tam panaudojo medienos sujungimus, kaiščius. Vos dviejose vietose sujungimui prireikė virvės.

Jaunas dizaineris sąmoningai medieną apdirbo labai primityviai, kai kur paliko žievę, kad matytųsi, kad medelių pirminė paskirtis buvo puošti namus per didžiąsias metų šventes. Ar tokios rogės funkcionalios – neaišku.