Šiuolaikinės Joninės – kaip patirti vasarvidžio nakties stebuklą?

Amžiams bėgant Joninių papročiai patyrė ne vieną transformaciją. Nors šiuolaikiniam žmogui senosios apeigos nebeaktualios, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Marija Liugienė skatina atsigręžti į gamtą. "Kiekvienas galime išgyventi magišką gyvybės suvešėjimo akimirką ir pasijusti visatos dalimi", – sako ji.

– Lietuviai nuo seno šventė vardadienius, kartais netgi mieliau nei gimtadienius. Buvo švenčiamos Juozinės – pavasario šventė, Antaninės – šienapjūtės pradžia, šv.Kazimieras ir kiti vardadieniai. Tačiau nė viena šių švenčių iki šių dienų neišlaikė tokios reikšmės kaip Joninės. Kuo ši šventė tokia ypatinga?

– Joninės, arba kitaip – senosios Rasos, yra puikus pavyzdys, kaip gražiai gali susijungti ir susipinti pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos. Įdomu tai, kad Joninės – krikščioniškas pavadinimas, tačiau dauguma šventės metu praktikuojamų papročių yra kilę iš senojo lietuvių tikėjimo. Tuo Joninės skiriasi nuo Kalėdų, kurios išlaikė senąjį pavadinimą, bet prisijaukino krikščioniškus papročius. Rasų šventė buvo itin reikšminga seniesiems indoeuropiečiams, baltams ir, žinoma, senovės lietuviams, kurie savo pasaulėvoką grindė augalo gyvenimo ciklu. Būdami žemdirbiais, lietuviai pastebėjo, kad birželio 24-ąją augalai ypač kupini jėgų, labiausiai veši ir žydi, todėl tokios šventės jie tiesiog negalėjo nešvęsti.

Ši diena be galo sakrali dar ir todėl, kad saulė tą dieną pasiekia aukščiausią tašką. Vadinamasis vasarvidis yra labai reikšmingas lūžis augalo gyvenime. Iki to laiko gyvybinės jėgos tik kaupiasi, o per Jonines stebime didžiausią augmenijos suvešėjimą. Jis trunka neilgai – po Joninių augalai ima nokti, brandinti sėklas, į kurias pereina visa sukaupta augalo energija. Taip užsisuka nenutrūkstantis gyvybės ratas. Sakoma, kad šiuo laikotarpiu labai daug gyvybinės energijos plūsta į žemę, mums tik reikia mokėti ją priimti.

– Joninės išgyveno daugybę transformacijų. Ką pastebite – kokias Joninių tradicijas išlaikėme, o ką pametėme?

– Senovėje Joninių vaišės buvo labai saikingos – žmonės valgydavo sūrį, gerdavo pieną, girą. Jei šeimoje būdavo Jonas ar Janina, gal šeimininkas ir ištraukdavo šio to stipresnio, bet girtaujama nebuvo. Kalbant apie sovietmetį, krivis Jonas Trinkūnas su bendrija "Romuva" 1967 m. buvo trumpam atgaivinęs senąją Joninių šventę. Jie vasarvidį pradėjo švęsti ant Kernavės piliakalnio. Toks šventimas pagal senuosius papročius ėmė vis populiarėti, tad sovietinė valdžia suskubo jį uždrausti ir papročiai persikėlė į pogrindį. Siekdami ideologizuoti Jonines, sovietai įteisino Jaunimo dieną. Tad būdavo rengiamos šventės, tačiau jos buvo nedvasingos, paviršutiniškos. O savo namuose Rasas žmonės švęsdavo įvairiai. Mes kaime būtinai kurdavome laužą, prausdavomės rasa, dainuodavome dainas.

Šiandien visuomenė labai susisluoksniavusi – kai kam užtenka šašlykų ir alaus, o tie, kurie domisi etnokultūra, stengiasi švęsti pagal senąjį scenarijų. Pirmiausia tai kupoliavimas – augalų ir žolynų rinkimas. Iš jų būdavo daromos puokštės, buriama. Šiandien mes tokiais būrimais labiau žaidžiame, o seniau žmonės į tai žvelgdavo išties rimtai. Merginos, kurios tikėdavosi tais metais ištekėti, turėdavo susipinti vainiką iš devynių laukų ir devynių žolių. Rinkdamos žoles ir pindamos vainiką – beje, nenaudodamos siūlo – jos privalėjo laikytis tylos, su niekuo nekalbėti. Vainikas būdavo metamas per galvą ir žiūrima, ar užsikabins už medžio. Iš kelinto karto pavykdavo tai padaryti, rodė, po kiek metų mergina ištekės. Vėliau vainikai būdavo leidžiami į vandenį. Vedybiniai būrimai su vainikais vykdavo įvairiai. Pavyzdžiui, Druskininkuose praėjusio amžiaus pradžioje Nemuno Meilės saloje vykdavo įspūdingos Joninių šventės su laužais, šokiais ir dainomis. Dvyliktą valandą nakties merginos savo vainikus su degančia žvakute ir savininkės vardu paleisdavo iš vienos salos pusės, o vaikinai – iš kitos. Salos gale, kur susijungia upės srovės, susitikdavo ir vainikai. Budintys valtyje garsiai paskelbdavo būsimų porų vardus. Rokiškio krašte merginos plukdydavo vainikus, o vaikinai stengdavosi į juos įmesti bijūną – jei pataikydavo, tai reiškė būsimą porą.

Sakoma, kad šiuo laikotarpiu labai daug gyvybinės energijos plūsta į žemę, mums tik reikia mokėti ją priimti.

Tradicinis scenarijus būdavo maždaug toks: į šventės erdvę patenkama pro žalumynais papuoštus vartus. Vartuose susitinka moterų ir vyrų rateliai, kurie vienas kitą pasveikina. Po to šaltinio vandeniu nuplaunamos rankos ir nušluostomos lininiu rankšluosčiu. Artėjant vidurnakčiui, uždegamas laužas senoviniu būdu – trinant pagaliukus arba naudojant titnagą. Laužui baigiant degti – šokinėjama per ugnį. Jei vaikinas pakviesdavo merginą šokti drauge, susikabinus rankomis, jau buvo tam tikra užuomina. Po vainikų plukdymo ir paparčio žiedo ieškojimo galiausiai būdavo einama pasitikti saulės. Man pats gražiausias momentas, kai visi susirenka ant aukšto kalno padėkoti gyvybės davėjai – saulei. Šį ypatingą rytą ji pateka labai įspūdingai – rėdosi, šokinėja, apsupta spalvotų vainikų. Nejučiomis iš krūtinės išsiveržia dainos. Išties labai jaudinanti akimirka.

– Kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, burtai kilę iš pagoniškų papročių. O kas pas mus atkeliavo su krikščionybe?

– Krikščioniški papročiai labiausiai siejasi su šv.Jonu, tad tai vardadienio šventimas. Joninių išvakarėse pindavo ąžuolinius vainikus ir sutemus slapta prisegdavo prie varduvininko durų. Ryte šis būdavo maloniai nustebintas ir būtinai stengdavosi atsidėkoti, pavaišinti sveikintojus. Tad krikščioniškoje šventėje tiesiog švenčiama Jono vardo diena.

– Todėl per Jonines masiškai sveikiname Jonus ir Janinas, bet užmirštame Rasas? Juk Rasos šventė niekada nebuvo minima kaip vardadienis?

– Taip, tiesa, Rasos niekada nebūdavo švenčiamos kaip vardadienis. Be to, daug kas kildina šios šventės pavadinimą ne nuo žodžio "rasos", bet "rastis", "rasoti" – juk rugiai per Jonines plaukia, rasoja. Šis žodis turi ir dar vieną prasmę – "žydėti". Žydėjimas yra apvaisinimas, pradėjimas, be kurio neatsirastų jokia gyvybė. O ir pati gamtinė rasa yra labai ypatingas vanduo. Daugelyje kultūrų ji yra laikoma gyvybės, atsinaujinimo simboliu, tikima, kad rasa nulašėjo nuo pasaulio medžio. Sanskrito kalboje yra daugiau kaip 30 šio žodžio reikšmių: vanduo, augalų sultys, skonis, aromatas, troškimas, šerdis, derlingumas... Senovės Lietuvoje buvo tikima, kad rasa turi gydomųjų galių. Žmonės ja prausdavo veidą, rankas, joje voliodavosi, kad rasa nupraustų visą kūną. Per Jonines žmonės lankydavo rugių laukus, juos apeidavo dainuodami, netgi buvo specialios dainos – paruginės. Juk rugiai užtikrina sotų gyvenimą visus metus.

– Šiais laikais ieškodami paparčio žiedo dauguma tikisi turtų. Tačiau seniau paparčio žiedo radybos reiškė išmintį ir kitas nematerialias gėrybes. Tad galbūt kartais laikomės papročių nesuprasdami, ką jie iš tikrųjų reiškia?

– Paparčio žiedo ieškojimas anksčiau būdavo suprantamos visiškai kitaip. Į paieškas leisdavosi po vieną, būriais niekas neidavo. Buvo tikima, kad reikia nueiti taip toli, kad nesigirdėtų nei šunų lojimo, nei gaidžio giedojimo. Pasiekus papartyną, po paparčiu reikia patiesti baltą skepetaitę, šermukšnio lazda apsibrėžti ratą ir atsistoti į jo vidurį. Kai kur netgi nurodoma, kad reikėtų pasiimti maldaknygę, šventinto vandens ir užsidegti šventintą žvakę. Visa tai yra apsauga nuo tamsiųjų jėgų, kurios paparčio žiedo atiduoti nenori. Jos baugina, gąsdina ir visaip kitaip trukdo. Už užsibrėžto apsauginio rato ieškotojas regi visokias baidykles, tačiau privalo neišsigąsti ir nepabėgti.

Malda, drąsa ir kantrybė leidžia pasiekti trokštamą paparčio žiedą – visažinystę, aiškiaregystę, išmintį. Šios paieškos yra simbolinis veiksmas: ieškoti paparčio žiedo – vadinasi, ieškoti savasties ir  nugalėti savo baimes. Išdrįsęs pažvelgti į tai, kas baugina, ir ištvėręs akistatą su savo tamsiąja puse, ieškotojas namo sugrįš jau visai kitoks. Tad paieškų esmė yra vidinis virsmas. Vis dėlto šiandien jos neretai primena komediją – garsiai bumbsi muzika, tarp paparčių iš anksto paslėpta kokia nors materiali smulkmenėlė, o aplinkui vaikšto baidyklės ir neva baugina ieškantįjį. Tai yra visiškas papročių nesupratimas ir išsityčiojimas iš jų.

– Vis dėlto dalis papročių mums išties nebeaktualūs. Tarkime, burtai ar apeigos, skirtos derliui užtikrinti. Ką švęsdamas Jonines gali atrasti šiuolaikinis žmogus?

– Taip, kai kas mums nebeaktualu. Apeigų derlingumui užtikrinti nebeatliekame. Tačiau Joninių šventės metu vis dėlto siūlyčiau išvykti į gamtą, pabūti toje šią naktį vykstančioje misterijoje, augalų, ežerų ir kalvų apsuptyje patirti stebuklingą rasos galią. Tai galima padaryti ir šiandien, tereikia išvažiuoti toliau nuo miesto ir pabūti laužo šviesoje. Kad ir be tradicinių apeigų, galime išgyventi ir patirti tą gyvybės suvešėjimo akimirką, pasijausti gamtos dalimi. Kitose šventėse  svarbūs tradiciniai valgiai. O per Jonines tai nelabai svarbu, tad derėtų neperlenkti lazdos puotaujant. Senovėje lietuviai į šventę pasiimdavo kuklius lauknešėlius su užkandžiais, šeimynykščiai stengdavosi tą dieną išgerti stiklinę pieno, nes tikėjo, kad taip paskatins karvių pieningumą ir patys bus skaistūs. Man gražus paprotys, kai bendruomenė prie laužo dalijasi bendru duonos kepalu. Kadangi naktis laukia ilga, pasiimkite ką nors lengvai užkąsti, pavyzdžiui, sūrio su medumi. Tačiau tai tikrai neturėtų būti šašlykai.

– Joninių naktį kupoliaudami – rinkdami įvairias gėles ir augalus – lietuviai burdavo. Ar šiandien švęsdami Jonines galėtume sau išburti ateitį? Kokius Joninių naktį patartumėte žaisti žaidimus?

– Paprastai buria tie, kurie tai išmano. Būrėjai reikia turėti nemažai psichologinių žinių, pastebėti, kokių augalų žmogus pririnko ir kas dominuoja jo puokštėje. Jei puokštė iš ryškių, aukštų gėlių, greičiausiai žmogus nelabai pastabus, veržlus, choleriškas ir jo tais metais laukia vienokia ateitis. O štai kuklią, smulkių gėlyčių puokštę surinkusiam kupoliautojui pranašaujami jau kiti dalykai. Pačiam išsiburti sunkoka, nes, jei rinkdamas gėles galvosi apie jų reikšmę, specialiai pririnksi tam tikrų augalų. Būrimui reikia spontaniškumo – koks augalas pasitaikė tavo kelyje, krito į akį, tą ir nusiskini. Tad šiandien galime nebent pažaisti tokiais burtais.

Kalbant apie pramogas, per daugumą tradicinių švenčių būdavo populiarios sūpuoklės – kuo aukščiau išsisupsi, tuo bus geresnis derlius, būsi laimingesnis. O tradicinių ratelių ir žaidimų jau reikėtų specialiai pasimokyti iš įvairių dainynų, tautosakos. Aš manau, kad geriausia tiesiog ramiai pasėdėti prie laužo, pabūti su gamta. Kartais nieko nedarydamas pajunti didesnę gamtos didybę, nei bandydamas daryti tai, ko nesupranti, tik formaliai atlieki. Žinoma, Joninės švenčiamos kompanijose, bet siūlau atrasti akimirką ir vienam paieškoti paparčio žiedo, pakelti akis į dangų ir pajusti gamtos didybę. Toks momentas gali atsirasti stovint ant kalno, einant prie upės. Man tokios akimirkos atrodo pačios brangiausios žmogaus gyvenime.

– Ar įvairių švenčių šventimas pernelyg nesupanašėjo? Galbūt statistinis lietuvis taip pat švenčia ir Jonines, ir gimtadienį, ir Velykas? Kaip manote, galbūt po kelių dešimtmečių Joninės liks tik pasisėdėjimu prie laužo su alaus bokalu? O galbūt atvirkščiai – aktyvi jaunoji karta kaip tik linkusi gaivinti tai, kas sovietmečiu buvo užmiršta?

– Žinoma, kad yra žmonių, norinčių eilinio renginio su fejerverkais, kviestinėmis grupėmis, šašlykais ir alumi, kitaip sakant, pasilinksminti. Tačiau džiugu, kad etnokultūrininkai įvairiuose miestuose ir miesteliuose stengiasi šią šventę išskirti iš kitų ir panaudoti bent kelis elementus iš senojo šventės scenarijaus. Žinoma, sveikinami ir Jonai, Janinos,  vainikuojami ąžuolų vainikais. Tik mane stebina ir liūdina, kad Joninių laikotarpiu netgi visuomeniniai transliuotojai nemato reikalo paįvairinti savo programų kupolinėmis dainomis, kurių yra tiek daug ir tokių gražių. Vis dėlto manau, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie domisi senosiomis tradicijomis, supranta jų prasmę. Matau, kad įvairiuose miestuose kuriasi bendraminčių židinėliai. Būtų naivu tikėtis, kad tradicijomis bus susižavėta masiškai, kita vertus, žmonės išties vis dažniau gręžiasi į gamtą, o ir mokyklose daugėja etnologinio ir ekologinio švietimo. Viduramžių teologai sakė, kad Dievas paliko du kelrodžius žmonėms – Bibliją ir kūriniją. Biblija ne visi nori vadovautis, tačiau verta atsigręžti į gamtą ir mažame augalėlyje pamatyti stebuklą.


Kaip Jonines švenčia šiuolaikiniai miestiečiai?

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Rasa Paukštytė-Šaknienė, tyrinėjanti šventes, švenčiamas šiuolaikinėse miestiečių šeimose:

„Šiuolaikinės miestiečių šeimos išlaikė dalį senųjų papročių ir tradicijų, kurias aktyviai praktikuoja. Šiandienės Joninės turi ir sakralių bruožų, yra tam tikrų šiai šventei būdingų atributų. Vis dėlto papročiai natūraliai pamažu nyksta, modifikuojasi. Be to, šiandien žmonės, atlikdami kokį nors apeiginį veiksmą, neretai jau nesupranta jo prasmės. Kaimo žmonės Joninių išvakarėse atlikdavo daug sakralių apeigų, kuriomis siekta užtikrinti gerą derlių, nulemti gyvulių ir žmonių sveikatą, spėta vedybinė ateitis. O šiandien kai kurios senosios apeigos nebėra tokios aktualios, tad Joninių burtai labiau susiję su linksma pramoga. Daugiausia tradicinius bruožus išlaikiusių Joninių tikėjimų yra susiję su paparčio žiedo ieškojimu, vainiko pynimu ir leidimu į vandenį, šokinėjimu per laužą, oro spėjimu. Šiuolaikinis miestietis susimąstys ir paklaustas apie tradicinius Joninių valgius. Kaime seniau Jonai ir Janinos savo svečius vaišindavo sūriu, pienu, gira, alumi. O šiandien, švenčiant gamtoje, dažniausiai kepami šašlykai, valgomi sumuštiniai.

Kalėdos ir Velykos lietuvių įvardijamos kaip šeimos šventės, o štai Joninės neretai švenčiamos jau ne tik su šeima, bet ir draugais. Tad neretai važiuojama švęsti į sodybas, sodus ar į kaimą pas gimines. Vykstama ir į Kernavę, Nidą, Palangą ar šventinis vakaras leidžiamas prie ežero ar upės. Dalis miestiečių Jonines švenčia viešose erdvėse rengiamose šventėse. Čia pakviečiama prekybininkų, vyksta koncertai. Kiek teko kalbinti žmones, jiems patinka, kad tą vakarą gali išeiti pasilinksminti ir pabūti kartu su visais. Juk šventės mums reikalingos ne tik dėl linksmybių, bet ir dėl priklausymo bendruomenei jausmo. Šiandienėje miestų kultūroje išliko ir paprotys sveikinti Jonus bei Janinas, pinti jiems ąžuolo vainikus. Jei tai šeimos narys ar giminaitis, kartais teikiamos ir nedidelės dovanos, gėlės. Konkrečių žmonių Joninių šventimo būdas ir vieta priklauso nuo iš šeimos atkeliavusių tradicijų,  interesų, pomėgių, pačios šventės suvokimo.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Okupacija

Okupacija portretas
Maskvoj kurti scenario

Zygmas

Zygmas portretas
...ir dar pavadinime turi būt "priedėlis" AR NE ? :-DDD

Anonimas

Anonimas portretas
Be klaustuku pavadinime niekaip.. vis kkalusinejat skaitytoju
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių