S. Petrunina: viskas, ko reikia žmogui, jau pagaminta

,,Gy­ven­ti tva­riau nesudėtinga. Te­rei­kia su­lė­tin­ti kas­die­ny­bės tem­pą, ne­pa­si­duo­ti im­pul­sui pirk­ti“, – sa­ko kū­ry­bi­nin­kė Si­gi­ta Pet­ru­ni­na. Tri­jų vai­kų ma­ma ne vie­nus me­tus va­do­vau­ja­si eko­lo­giš­ko gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, tad jos na­muo­se nė­ra ma­din­gų, bet ne­pat­va­rių daik­tų.

Tva­rūs spren­di­mai

S.Pet­ru­ni­na pa­ste­bi, kad na­mai yra ta erd­vė, ku­rio­je pra­lei­džia­me dau­giau­sia lai­ko, to­dėl jie tu­ri bū­ti jau­kūs ir pa­to­gūs mums pa­tiems. De­ja, da­lis žmo­nių pa­si­duo­da trum­pa­lai­kėms ma­doms ir sa­vo na­mus ne­ju­čia pa­ver­čia pre­kių ka­ta­lo­go at­vaiz­du. Ta­da pa­tys ne­sma­giai jau­čia­si nuo­sa­va­me būs­te, ku­ris nea­ti­tin­ka po­rei­kių.

„Na­mai yra gy­vas ir be­si­kei­čian­tis or­ga­niz­mas. Kiek­vie­na jų de­ta­lė tu­rė­tų bū­ti ap­gal­vo­ta ir iš­jaus­ta. Vis dėl­to įsi­ren­gian­tys būs­tą žmo­nės, ypač nau­ja­ku­riai, mėgs­ta iš anks­to su­si­pirk­ti vi­sus bal­dus ir in­ter­je­ro ak­cen­tus. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad už kam­pe pa­sta­ty­tos ko­mo­dos nuo­lat už­kliū­ni – čia la­biau tik­tų ne­di­de­lis fo­te­lis, ku­ria­me sė­dint pa­to­gu ger­ti po­pie­čio ka­vą, – pa­tei­kia pa­vyz­dį pa­šne­ko­vė. – Ma­no nuo­mo­ne, to­kie ma­ži niuan­sai ir ku­ria na­mus. Jei sau leis­tu­me veik­ti lė­čiau ir at­si­sa­ky­tu­me im­pul­sy­vu­mo, mū­sų prii­ma­mi spren­di­mai bū­tų kur kas tva­res­ni.“

Sa­vo po­žiū­rį į tva­res­nių ir jau­kes­nių na­mų kū­ri­mą Si­gi­ta yra iš­dės­čiu­si kny­go­je „Ten, kur na­mai. Gy­venk kaip pa­tin­ka“. Paš­ne­ko­vė džiau­gia­si, kad šian­dien vis dau­giau žmo­nių nu­spren­džia na­mus kur­ti sa­vo­mis ran­ko­mis, prii­ma ne­stan­dar­ti­nius, tva­res­nius spren­di­mus.

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta su vy­ru Ju­ri­ju­mi ki­ta­dos pri­si­jau­ki­nu­si eko­lo­giš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, nes ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ta­čiau vė­liau po­ra su­pra­to, kad vin­ta­ži­niai bal­dai ir pa­čių pa­si­ga­min­ti in­ter­je­ro ak­cen­tai na­mus pa­ver­čia kur kas mie­les­niais nei pir­ki­niai iš po­pu­lia­rių par­duo­tu­vių.

„Kai įsi­ren­gi­nė­jo­me pir­muo­sius sa­vo na­mus, bu­vo­me la­bai jau­na šei­ma ir daug lė­šų ne­tu­rė­jo­me. Tad būs­to in­ter­je­rą kū­rė­me iš gi­mi­nai­čių ati­duo­tų nau­do­tų bal­dų, – pa­sa­ko­ja Si­gi­ta. – Vė­liau ma­no su­si­do­mė­ji­mas na­mų in­ter­je­ro kū­ri­mu vis au­go. Pra­dė­ju­si ieš­ko­ti pa­vyz­džių pa­ma­čiau, kad se­nų ir nau­jų in­ter­je­ro de­ta­lių de­ri­ni­mas na­mus pa­ver­čia sa­vi­tais, juo­se su­ku­ria ža­vią at­mos­fe­rą. Tad nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.“

Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies.

Ma­ži žings­niai – di­de­li po­ky­čiai

Anot S.Pet­ru­ni­nos, są­mo­nin­ges­nis var­to­ji­mas pa­de­da su­kur­ti in­di­vi­dua­lų ir sa­vi­tą in­ter­je­rą. To­dėl įpro­tis la­biau ap­gal­vo­ti pir­ki­nius nau­din­gas ne tik dėl eko­lo­gi­nių prie­žas­čių. Ne­ži­nan­tiems, kaip in­ter­je­re de­rin­ti se­nus ir nau­jus daik­tus, ji pa­ta­ria pa­si­žval­gy­ti idė­jų in­ter­ne­te. Kai akis įpras prie vin­ta­ži­nio prie­sko­nio tu­rin­čių in­ter­je­rų, sa­vo na­mus kur­ti bus pa­pras­čiau.

„Esu skai­čiu­si, kad vis­kas, ko rei­kia šian­die­nos žmo­gui, jau pa­ga­min­ta. Tad, užuo­t pir­kus nau­jas lėkš­tes ar va­zą, pui­kios ko­ky­bės in­ter­je­ro de­ta­lių ga­li­ma pa­si­dai­ry­ti sen­daik­čių tur­guo­se ar spe­cia­lio­se par­duo­tu­vė­se. Ma­nau, di­de­lį in­dė­lį į šva­res­nę pla­ne­tą ga­li­me įdė­ti net ma­žais žings­ne­liais. Už­ten­ka prieš ką nors per­kant su­si­mąs­ty­ti, ar mums tik­rai rei­kia nau­jo daik­to? Gal­būt ga­li­me jį įsi­gy­ti vin­ta­ži­nė­se par­duo­tu­vė­se ar par­si­vež­ti iš vai­kys­tės na­mų?“ – da­li­ja­si po­žiū­riu Si­gi­ta.

Ji pa­ste­bi, kad žmo­nės ne­re­tai pri­si­bi­jo nau­do­tų daik­tų, nes ti­ki, kad jie sklei­džia blo­gą ener­gi­ją. Tai – tik prie­ta­ras. Paš­ne­ko­vės ma­ny­mu, daik­tas tu­ri to­kią pra­smę, ko­kią mes jam su­tei­kia­me.

„Jei­gu se­nų daik­tų ne­si­no­ri, pa­tar­čiau nau­jus bent jau pirk­ti są­mo­nin­giau. Vi­sa­da pa­gal­vo­ki­te, ar daik­tas, ku­rį ren­ka­tės, bus il­gaam­žis ir pa­tva­rus. Gal­būt tie­siog se­ka­te ma­da ir per­ka­te daik­tą, ku­ris ke­lis kar­tus pa­nau­do­tas su­lūš? Ren­kan­tis in­ter­je­ro de­ta­les į sa­vo na­mus, taip pat rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ar jos de­rės prie jau esa­mo in­ter­je­ro. Ar nau­ja va­za neišk­ris iš bend­ro kon­teks­to? Apie kiek­vie­ną daik­tą, ku­rį nu­spren­džia­me par­si­neš­ti na­mo, rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti. Taip ne tik neapk­rau­si­me na­mų ne­rei­ka­lin­go­mis in­ter­je­ro de­ta­lė­mis, bet ir pa­dė­si­me Že­mei“, – ra­gi­na bū­ti sąmoningus S.Pet­ru­ni­na.

Sąmoningo pirkimo įgūdžiai

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta, kad jai pa­čiai ne vi­sa­da pa­vyks­ta iš­veng­ti im­pul­sy­vaus pir­ki­mo. Kar­tais nu­vi­lia ir in­ter­ne­tu įsi­gy­ti pir­ki­niai. Ta­čiau pa­šne­ko­vė sten­gia­si ge­rai pa­gal­vo­ti prieš pirk­da­ma ir at­si­spir­ti nuo­lat bom­bar­duo­jan­čioms ak­ci­joms ir ra­gi­ni­mams pirk­ti.

Par­duo­tu­vė­je pa­ma­čiu­si gra­žų daik­tą, ji jo ne­sku­ba pirk­ti čia ir da­bar, bet ver­čiau grįž­ta na­mo ir lei­džia min­tims su­si­gu­lė­ti. Ki­tą die­ną pir­ki­nys daž­nai ne­beat­ra­do toks vi­lio­jan­tis.

„Ap­si­pir­ki­mas yra vie­nas iš gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų, tad jo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ne­bū­ti­na. Ta­čiau ap­si­pirk­ti juk ga­li­ma ne tik pre­ky­bos cent­ruo­se, bet ir nau­do­tų daik­tų par­duo­tu­vė­se. Įp­ra­tus ge­riau ap­mąs­ty­ti pir­ki­nius, na­mo par­si­ne­ši­te tik tuos daik­tus, ku­rie bus pa­tva­rūs ir iš tik­rų­jų rei­ka­lin­gi. Tad iš pra­džių pa­tar­čiau su­lė­tin­ti pir­ki­mo tem­pą, o vė­liau są­mo­nin­go pir­ki­mo įpro­čiai iš­si­vys­tys sa­vai­me, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Ži­no­ma, vis­ko pa­si­tai­ko ir mū­sų šei­mo­je. Pa­vyz­džiui, su vy­ru in­ter­ne­tu nu­si­pir­ko­me pa­ti­ku­sį sta­lą. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad jo pa­vir­šius nepraktiškas – lie­ka puo­de­lių žy­mės. Tad sta­lą rei­kia nuo­lat va­ly­ti, te­ko pirk­ti spe­cia­lias ser­ve­tė­les, pa­dėk­liu­kus. Ne vi­sa­da iš­ven­gia­me ne­nu­si­se­ku­sių pir­ki­nių, bet sten­gia­mės kaip ga­lė­da­mi su­ma­žin­ti ri­zi­ką į na­mus par­si­neš­ti ne­prak­tiš­ką daik­tą.“

Sprendimas: sienos neužgriozdintos sienų spintomis ir spintelėmis, kuriose nejučia kaupiasi daiktai. Atviros lentynos tarnauja tiems daiktams, kurie kuria jaukumą ir turi savo istoriją.

Eko­lo­gi­ja rū­pi ir vai­kams

S.Pet­ru­ni­na yra tri­jų vai­kų ma­ma. Su vy­ru Ju­ri­ju­mi ji au­gi­na ke­tu­rio­lik­me­tę So­fi­ją, try­li­ka­me­tį Ju­lių ir pen­kia­me­tę Ma­ri­ją. Ka­dan­gi pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­me tva­ru­mas uži­ma svar­bią vie­tą, tap­ti neak­lais var­to­to­jais ji mo­ko ir sa­vo at­ža­las.

So­fi­ja ir Ju­lius jau įžen­gė į paaug­lys­tę, tad jiems no­ri­si iš­si­skir­ti sa­vo sti­liu­mi. To­kiu at­ve­ju la­bai pa­gelbs­ti dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vės, ku­rio­se ga­li­ma ap­tik­ti ori­gi­na­lių ap­ran­gos ak­cen­tų.

„Ža­viuo­si sa­vo vai­kais ir jų ge­bė­ji­mu dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se su­ras­ti sau tin­kan­čių sti­liaus per­liu­kų. Ma­nau, iš­si­skir­ti iš mi­nios trokš­tan­tiems jau­niems žmo­nėms to­kios par­duo­tu­vės yra ge­res­nis pa­si­rin­ki­mas nei ma­siš­kai pro­duk­ci­ją par­duo­dan­tys pre­ky­bos cent­rai, – at­krei­pia dė­me­sį Si­gi­ta. – Šei­mo­je su vai­kais la­bai daug kal­ba­mės apie grei­tą­ją ma­dą ir jos da­ro­mą ža­lą. Tad dra­bu­žius sten­gia­mės pirk­ti iš nau­do­tų dra­bu­žių fo­ru­mų ar dėvėtų drabužių par­duo­tu­vių. Ti­kiuo­si, šis įgū­dis vai­kams iš­liks ir jiems suau­gus.“

Nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, vė­liau tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.

Ma­ža­jai Ma­ri­jai Si­gi­ta pre­ky­bos cent­ruo­se žais­lų taip pat ne­per­ka. Juos įsi­gy­ja naudotus. „Vai­kui nau­jas žais­las ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti tie­siai iš par­duo­tu­vės, ga­li bū­ti tie­siog nau­jas jam. Ka­lė­dų pro­ga Ma­ri­jai nau­do­tų daik­tų fo­ru­me nu­pir­kau lė­lę, ją su­vy­nio­jau į gra­žų po­pie­rių. Duk­ra la­bai džiau­gė­si do­va­na ir nė ne­pa­gal­vo­jo, kad lė­lės pa­kuo­tė bū­ti­nai tu­ri bū­ti pa­ga­min­ta fab­ri­ke, – pa­sa­ko­ja ji. – No­rė­da­ma, kad jau­niau­sia­jai duk­rai žais­lai ne­nu­si­bos­tų, da­lį jų lai­kau san­dė­liu­ke. Kai su vy­ru iš­trau­kia­me šiuos žais­lus, duk­ra ma­žiau­siai pu­sę die­nos jais džiau­gia­si. Nau­ju­mo efek­tą vai­kams ga­li­me su­kel­ti įvai­riais bū­dais, ne­bū­ti­na kas­kart pre­ky­bos cent­re pirk­ti nau­jų žais­lų.“

Nau­ja­ku­rys­tės at­ra­di­mai

Prieš ku­rį lai­ką Si­gi­ta su vy­ru priė­mė ne vi­siems su­pran­ta­mą spren­di­mą. Šei­ma iš pri­va­taus na­mo už­mies­ty­je per­si­kė­lė į per­pus ma­žes­nį bu­tą mies­to cent­re.

„Dau­ge­lį nu­ste­bi­no mū­sų spren­di­mas per­si­kraus­ty­ti į kuk­les­nį būs­tą. Ta­čiau da­bar mums be­veik ne­be­rei­kia au­to­mo­bi­lio – vi­sur ga­li­me nuei­ti pės­čio­mis, nu­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ar vie­šuo­ju trans­por­tu. Tai iš­ties la­bai pa­to­gu, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Mies­te gy­ven­ti pa­to­giau ir to­dėl, kad vai­kų mo­kyk­la ar­ti – ry­tais jie ga­li pa­mie­go­ti va­lan­da il­giau.“

Per­sik­raus­ty­mas į ma­žes­nį būs­tą šei­mai pa­dė­jo su­pras­ti, kiek daug daik­tų pri­kaup­ta ir kiek ma­žai jų iš tie­sų rei­kia.

„Ži­no­ma, per­si­kraus­tant iš na­mo į bu­tą te­ko at­si­sa­ky­ti da­lies daik­tų. Ta­da pa­ma­tė­me, kiek daug ne­nau­do­ja­mų bui­ties prie­tai­sų ir in­dų tu­rė­jo­me vir­tu­vė­je. Tad vi­siems siū­ly­čiau kar­tą per me­tus per­žiū­rė­ti ne tik dra­bu­žių spin­tas, bet ir vir­tu­vės, kam­ba­rių len­ty­nas. Pa­mąs­ty­ki­te, ar daž­nai nau­do­ja­te šiuos daik­tus, ko­kią funk­ci­ją jie at­lie­ka?“ – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Ne­be­rei­ka­lin­giems daik­tams Si­gi­ta su­ra­do nau­jus na­mus: vie­nus par­da­vė, ki­tus pa­do­va­no­jo. „Ma­no na­muo­se da­bar yra tiek daik­tų, kiek tik­rai ga­na“, – ti­ki­na tva­rios bui­ties ša­li­nin­kė.

Ver­ty­bes pe­rė­mė iš ma­mos

S.Pet­ru­ni­na pa­sa­ko­ja tva­ru­mo pa­mo­kas ga­vu­si dar vai­kys­tė­je. Paš­ne­ko­vės ma­ma iki šiol sa­vo­mis ran­ko­mis ku­ria ir per­ku­ria in­ter­je­ro de­ta­les, pui­kiai siu­va ir mez­ga.

„Au­gau lai­kais, kai vy­ra­vo de­fi­ci­tas, to­dėl dau­gu­ma žmo­nių bu­vo įpra­tę rei­ka­lin­gus daik­tus su­si­meist­rau­ti. Šių įgū­džių ir aš tu­riu, – sa­ko Si­gi­ta ir at­krei­pia dė­me­sį į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą. – Anks­čiau par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo nie­ko, o šian­dien vis­ko net per daug. Tad vy­res­ni gi­mi­nai­čiai mėgs­ta ur­mu pirk­ti daik­tus, ku­rie ne­re­tai yra ne­rei­ka­lin­gi. Per Ka­lė­das vi­si šei­mo­je bū­na­me ap­do­va­no­ti įvai­riais nie­ku­čiais, ir nie­kaip ne­pa­vyks­ta paaiš­kin­ti, kad mums jie ne­tei­kia jo­kio džiaugs­mo, nenaudojami pra­ktiš­kai. Vy­res­niems žmo­nėms tai at­ro­do keis­ta: kaip ga­li ne­rei­kė­ti šio daik­to, ku­ris toks gra­žus ir jį ga­li­ma taip leng­vai nu­si­pirk­ti?!“

Paš­ne­ko­vė pa­ste­bi, kad jau­nų žmo­nių spren­di­mai vy­res­nia­jai kar­tai ne­re­tai at­ro­do ne­sup­ran­ta­mi. „Pa­vyz­džiui, mū­sų šei­mos pa­si­rin­ki­mas gy­ven­ti gana ma­ža­me būs­te su­lau­kė ne­ma­žai gal­vų krai­py­mų“, – šyp­so­si Si­gi­ta.

Ji ti­ki­si, kad au­gan­čios jos at­ža­los iš tė­vų pe­rims są­mo­nin­ges­nį po­žiū­rį į var­to­ji­mą ir lė­tes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą. „Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies“, – lin­ki S.Pet­ru­ni­na.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių