Kaip Kaunas varžosi su Vilniumi, taip Sankt Peterburgas nenori nusileisti sostinei Maskvai. Antrojo pagal dydį Rusijos miesto naujoji architektūra vertinama nevienareikšmiškai: statyti XIX a. stiliumi čia įprasta, o šiuolaikiniai projektai išvejami.

Kas naujo pastatyta Sankt Peterburge, kauniečiai gali pamatyti dar dvi savaites veiksiančioje parodoje „Šiuolaikinė Sankt Peterburgo architektūra“. Ekspozicija iškabinta verslo centro BLC vestibiulyje.

Į parodos atidarymą atvykusi vienoje Sankt Peterburgo projektavimo studijų dirbanti Liudmila Lichačiova užvertė galvą ir atsiduso: „Žinau, kad anksčiau tai buvo Miestų projektavimo instituto rūmai.“

Interviu „Kauno dienai“ davusi L.Lichačiova pati kadaise dirbo analogiškoje įstaigoje, ji su kolegomis atvykdavo į Lietuvą susipažinti su kitokia architektūra. Prabėgo dešimtmečiai, o Rusijos architektams norisi pailsėti nuo rusiškos gigantomanijos, pasiklydimo laike.

– Ar turi Sankt Peterburgo architektūra savitumų?

– Mūsų miesto išskirtinumai vienus džiugina, o kitus priešingai – liūdina. Kone visa architektūra, kad ir kokia ji būtų, net šiuolaikinė, paklūsta klasikai. Kitur vyraujantys stiliai pas mus piko taip ir nepasiekia, būna tarsi nokautuojami ir pasukami klasikiniu keliu. Antai konstruktyvizmas pas mus minkštesnis nei Maskvoje. Secesija pas mus labai greitai virto neoklasika. Šiuolaikinė architektūra taip pat stengiasi prisilaikyti klasikinių dėsnių.

– Ar antrajame Rusijos mieste juntamas siekis būti panašiems į Vakarus?

– Suprantama, žmonės varto žurnalus, informacijos dabar labai daug. Ačiū Dievui, žmonės keliauja po užsienį ir gali visa tai pamatyti patys. Sakote siekis? Mūsiškiai taip pat nori geros architektūros, bet nesistengia kopijuoti.

– Galbūt architektūrinam stiliui įtaką daro ne tiek architektas, kiek užsakovas?

– Žinoma, taip visada būna. Kur rasti gerą užsakovą?

– Kai kurie parodoje pristatomi pastatai nė neatrodo statyti dabar, o mažiausiai prieš šimtmetį...

– Taip, yra tokių pavyzdžių. Tokius standartus nustatė užsakovai. Štai vienas iš naujų viešbučių miesto centre yra statytas XIX a. stiliumi. Na taip, tai ginčytinas objektas. Faktas, kad pus mus yra ir tokių sprendimų. Daug kas nori sėdėti istoriniuose pastatuose, ir nesvarbu, kad jie pastatyti naujai.

– Ar tai priimtina?

– Profesionalai to nepateisina. Tačiau Sankt Peterburgas tuo ir savotiškas. Eiliniams žmonėms, kurie neturi architektūrinio išsilavinimo, tokie istoriniai naujai statyti namai labai patinka. Jie mano, kad Sankt Peterburge tik tokius namus ir reikia statyti. Beje, šiame sklype, kuriame pastatytas istorizmą kopijuojantis viešbutis, prieš tai buvo numatyti dar bent du projektai, bet jie nebuvo realizuoti. Vienas projektas buvo absoliučiai šiuolaikinis – paprastų formų, apdailai buvo numatytas stiklas. Vis dėlto jis nebuvo patvirtintas.

– Ar buvo tokių šiuolaikinių pastatų, kuriuos, nepaisant prieštaringos visuomenės nuomonės, vis tiek pastatė?

– Užmojų statyti modernius namus buvo, bet jų, deja, nepastatė. Maždaug prieš dešimtmetį miesto valdžioje jautėsi provakarietiška nuotaika. Buvo paskelbtas architektūrinis konkursas operos teatro pastatui sukurti. Konkursą laimėjo žymus prancūzų architektas Dominique Perrault, suprojektavęs Prancūzijos nacionalinę biblioteką ir kitus stambius objektus. Tai vienas garsiausių architektų pasaulyje. Jo pasiūlytas pastatas buvo labai savotiškas – tai netaisyklingos formos auksinis kupolas, primenantis kiautą. Projektas išbuvo trejus metus, tačiau, vilnijant protestams, teatro nestatė.

– Ar valdžia nelaimina modernių kūrinių?

– Skirtingai negu Maskvoje, pas mus valdžia ne itin kišasi į stilistinius architektūros reikalus. Bent jau tuo metu, kai žlugo minėtas operos teatro projektas, miesto valdžia buvo gana tolerantiška. Tai ne Jurijus Lužkovas, kuris sakydavo: „Su bokšteliais, ir viskas!“ Pas mus to niekada nebuvo.

– Kas inicijuoja protestus?

– Sankt Peterburge dalis visuomenės itin aktyviai saugo pastatus. Jei garsiai šaukia, jei neduok Dieve kokį nors seną pastatą sužeidžia. Neatsitiktinai sakau „sužeidžia“. Sankt Peterburge gruntas labai prastas. Buvo atvejų, kai pradėjus kasti duobes pamatams ar požeminiam garažui, greta stovintis senas pastatas griuvo. Vyko kone demonstracijos. Kalbant apie architektūrinį skonį, ši visuomenės dalis labai konservatyvi. Jie mano, kad bemaž visas Sankt Peterburgas turi būti toks, kaip XIX a., kad tokie pastatai ir ateityje turėtų būti projektuojami ir statomi. Nemalonu pripažinti, bet taip ir vyksta.

– Vis dėlto naujuose rajonuose statomi nauji daugiabučių namų kvartalai jau panašūs į modernius vakarietiškus. Ar butus juose perka?

– Žinoma, kad perka. Jie gerai išplanuoti. Kaina priklauso nuo rajono. Butai elitiniuose namuose, kurie statomi miesto centre, prieinami gal vos 2 proc. gyventojų. Kalbant apie Rusiją apskritai, nekilnojamojo turto kainos pernelyg užkeltos. Tai priklauso ne tik nuo statytojų, tai – makroekonominė problema. Žmonės perka būstus nebūtinai tam, kad juose gyventų, tiesiog investuoja pinigus. Kartais stovi visiškai užbaigti namai, o juose niekas negyvena. Šie verslininkai žino, kad nekilnojamojo turto kainos dar nė karto nekrito, o priešingai – vis dar auga. Tarkim, šiandien investavo tris milijonus rublių, rytoj jau gali parduoti šį turtą už keturis milijonus.

– Kur gyvena milijonai peterburgiečių?

– Dauguma žmonių – turbūt du trečdaliai – gyvena sovietinės statybos daugiabučiuose, vadinamosiose chrusčiovkėse, statytose 1960–1970 m. Miesto centre gyvenančiųjų labai mažai, juos tiesiog iškėlė, namuose prikūrė viešbučių, verslo centrų, visuomeninių įstaigų.

– Ar senieji daugiabučiai modernizuojami?

– Turime vos keletą parodomųjų projektų. Buvo atnaujintos „chruščiovkės“, tačiau procesas kažkodėl neįsibėgėjo. Valstybė prie to neprisideda, kelių įgyvendintų projektų ėmėsi privačios kompanijos. Tarkim, buvo imamas nedidelis daugiabučių kvartalas. Jame pastatomas naujas daugiabutis, į jį iškeldinami vieno seno namo gyventojai. Šis namas modernizuojamas tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Namas apšiltinamas, paaukštinamas, ant plokščio stogo pastatoma mansarda. Tuomet į renovuotą pastatą perkeliami kito seno namo gyventojai ir taip toliau. Deja, sutvarkyti vos keli namai, renovacija toliau nevyksta. Matyt, ekonomiškai neapsimoka. Žmogui nenaudinga, o valstybė tokios naštos taip pat nepatemptų.

– Galbūt pas jus sąskaitos už šildymą dar nesikandžioja, todėl renovacija žmonėms nėra tokia aktuali?

– Tikriausiai. Mokesčiai už šilumą mums dar nelabai skausmingi.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos architektūrą?

– Priklausau tai Rusijos architektų kartai, kuri važiuodavo į Lietuvą dairytis dar tada, kai neskyrė valstybinės sienos. Teigiamos savybės, kurias anuomet vertinome lietuvių architektūroje, išliko ir dabar. Tai mastelio pojūtis, proporcijos, detalės. Visa tai jūs turite. Be to, labai mokate parinkti medžiagas. Ačiū Dievui, neturite tokių gigantiškų pastatų, kokius stato pas mus.

Architektas Gintaras Balčytis:

Nenuostabu, kad Sankt Peterburge mėgstamas istorinis stilius, nes jis šiame mieste vyrauja. Rusų architektūrinis skonis pasižymi tuo, kad norima parodyti turtingumą, o istorinis stilius tarsi tai ir leidžia daryti. Pas mus to nelabai rasi. Galbūt ir būtų norinčiųjų taip statyti, bet tai, ko gero, per brangu. Mes visi esame pasukę europiniu keliu. Tai rodo didelį lietuvių bei rusų architektų mąstymo skirtumą. Parodoje pristatomi grandioziniai projektai rodo, kad tai išties turtinga ir galinga šalis, pas mus tokių, objektų praktiškai nėra. Ne paslaptis, kad toje pačioje Europoje ar Amerikoje pasiturintys užsakovai pageidauja labiau istorinės, klasikinės architektūros, galinčios parodyti užsakovo turtingumą. Labai retai tam pasitelkiamas modernus stilius.