Pavasario orai pranašauja būsimą derlių

Saulė kasdien vis aukštyn, dienos ilgyn, naktys trumpyn. Paukšteliai, kurių sugrįžo jau devynios galybės, savo čirškėjimais, švilpavimais, giesmėmis labina įsisiūbuojantį pavasarį. Balandis niekada nebūna šaltesnis už kovą ir šiltesnis už gegužę. Anot senolių, koks balandis, toks ir birželis.

Jei balandį pirmas sužaliuos beržas, bus smagi ir sausa vasarėlė, jei alksnis – laukia prastos lietingos atostogos. Anksčiau už uosį sužaliavęs ąžuolas – sausos vasaros ženklas. Balandžio 7-osios lietus žada grybingą vasarą, o jei tądien šviečia skaisti saulė, dažnokai gąsdins perkūnija. Sakoma, šiltas balandis šalčius gegužei atiduoda. Jei balandį vyraus giedros dienos, gegužę darbams trukdys lietūs. Šaltas balandžio lietus pranašauja vaisingus metus. Gluosniams su šalnomis pražydus reikia tikėtis karštos vasaros.

Nepamirškime, sužydėjus ievoms būtinai sugrįžta šalčiai. Jei joms žydint laikosi lietingi orai, žydint rugiams taip pat bus lietūs. Velykų orai, kurie dar turbūt nepamiršti, pranašauja vasaros orus. Parlėkusi į nesulapojusį mišką gegutė – blogų metų ženklas. Jei gegutė užkukuos medžiams sulapojus, džiaugsimės puikiu derliumi.

Senoliai stengdavosi daržoves sėti prieš pilnatį: kaip didėja mėnulis, taip augs ir pasėliai. Ir priešingai: jei mėnulis mažėja, tai ir pasėliai nyksta.

Bulves sodinti taikydavosi, kai dangumi plaukdavo balti debesėliai – būsiąs geras derlius. Vietą bulvėms sodinti parinkdavo pagal eglių kankorėžių augimą. Jei žiemą jų daugiau būna prie viršūnės, vasara bus sausa, ir bulves reikia sodinti slėnyje. Jei kankorėžių žiemą daugiau pažemėje, vasara bus šlapia, ir bulves geriau sodinti ant kalnelio.

Balandžio 23-ioji – Jurginės. Sakoma, kad šv. Jurgis atrakina žemę ir paleidžia želmenis. Buvo tikima, jei Jurginės šaltos, bus geri, derlingi metai. Jei diena bus giedra, laukia sausa ir karšta vasara. Pavasario sėją stengiamasi ištaikyti savaitę prieš arba savaitę po šv. Jurgio.

Balandį pasirodo pirmieji pavasario grybai bobausiai. Sakoma, kai pradės dygti briedžiukai, žibuoklės numirs.

Gaila, kad su balandžiu atvilnija bjaurus paprotys deginti seną žolę. Juoduojantys laukų, pakrančių, pamiškių lopai ir sunaikinta juose buvusi gyvybė – vienas didžiausių mūsų nusikaltimų prisikeliančiai gyventi gamtai. Ji kenčia tylėdama, todėl negirdime jos aimanų. Pagalvokime, ar ne todėl ji baudžia žmones potvyniais, sausromis, vėtromis ir kitokiomis nelaimėmis?