Atėjo laikas griauti apleistus pastatus ir, atsiprašius gamtos, grąžinti į miestus žalumą. Tai daro pažangiausiai mąstančios pasaulio šalys. Gamtos vaistas reikalingas ir Lietuvos didmiesčiams.

Mieste gyventi žalinga?

"Pasaulis gręžiasi ne į dangoraižių, o į atvirų, gražiai sutvarkytų želdynų ir vandens miestuose gausą", – atkreipė dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) architektūros profesorius Vladas Stauskas, neseniai grįžęs iš Brazilijos, Rio de Žaneire vykusio pasaulinio landšafto architektų kongreso, kuriame buvo nagrinėjama žalioji infrastruktūra miestuose.

Pasak V.Stausko, ES dar 2002 m. priėmė Europos miestų ateities viziją. Joje pasakyta, kad Europos miestai turi vertinti savo istorinį siluetą, atsargiai elgtis su aukštybiniais pastatais. Laikoma, kad dangoraižiai yra daugiau naujųjų šalių miestų, neturinčių viduramžius siekiančios architektūros, bruožas. Miestų kokybė šiame dokumente vertinama pagal žaliųjų erdvių procentą.

Skatinama, kad miestuose būtų kuo daugiau žalumos. Ji turi įtakos ne vien estetikai, tai socialinė ir ekologinė būtinybė.

"Žmonės vis labiau ir labiau serga nuo nesaikingo sėdėjimo prie televizoriaus, kompiuterio, krypsta vaikų stuburai, silpsta akys. Vaikai nustojo žaisti kieme, mieste nebeliko erdvių, kur jie galėtų saugiai leisti laiką. Taip pat ir suaugusieji turi vis mažiau žaliųjų bei mėlynųjų erdvių", – komentavo profesorius.

V.Stausko įsitikinimu, miestai turėtų būti tokie, kad žmonėms nekiltų noras savaitgalį veržtis kažkur toli prie ežero ar jūros, kad ir savo mieste jie rastų gamtos atgaivą. Architekto nuomone, neteisinga, kad 11 mėnesių per metus žmonės gyvena triukšme, kenčia automobilių grūstyse, teršaluose, namų tirštumoje ir tik per atostogas turėti galimybę palaikyti ryšį su gamta.

Atkurs natūralią upės vagą

Moderniais miestais, pasak profesoriaus, dabar laikomi ne tie miestai, kuriuose be paliovos kyla nauji pastatai, bet tie, kuriuose kuriami nauji parkai, skverai, krantinės.

"Malonu buvo girdėti, kad į Rio de Žaneirą suvažiavę delegatai iš 34 šalių galvoja panašiai. Iš 620 dalyvių maždaug pusė buvo jaunimas, studentai, jie atvyko pasiklausyti vyresniųjų kolegų pranešimų, norėdami sužinoti, kaip kitose šalyse vis daugiau gamtos ateina į miestus", – pasakojo V.Stauskas.

Kongrese buvo pristatytas ne vienas pavyzdys, kaip miestiečiams siekiama sugrąžinti natūralią aplinką. Antai JAV didmiestyje Niujorke, maždaug 4 km ilgio pramoninių uosto pastatų ruožą ketinama paversti poilsio zona.

"Niujorke kiekvienas kvadratinis žemės centimetras kainuoja milžiniškus pinigus. Nepaisant to, žemė skiriama ne komercijai, o visuomenei. Šis projektas įgyvendinamas savivaldybės lėšomis, pinigų atsiranda net ir sunkmečiu", – atkreipė dėmesį profesorius.

Kanados miesto Toronto atstovai kongrese pristatė projektą, ketinamą įgyvendinti upės, įtekančios į Ontario ežerą, deltoje. Čia taip pat buvo prieplaukų, sandėlių zona, o upė buvo paversta kanalu su gelžbetoninėmis krantinėmis. Projekte numatyta, kad krantinės bus griaunamos, atkuriama natūrali, vingiuota upės vaga. Čia rengiamasi įkurti sporto ir vandens parką. "To labai trūksta ne tik vyresnio amžiaus žmonėms ar vaikams, bet ir jaunimui", – pridūrė V.Stauskas.

Na, o Kinija landšafto architektūrą plėtoja ypač pažangiai. Į kongresą Pietų Amerikoje atskrido net 40 profesionalų ir studentų. Šios šalies atstovai pristatė netoli Šanchajaus kuriamą vadinamąjį žaliąjį miestą.

Pasak V.Stausko, žaliųjų miestų idėjos buvo gyvos ir praeityje, dabar jos tarsi naujos. Vadinamojo žaliojo miesto statyba prasideda ne nuo gatvių tiesimo ar pastatų statybos, o nuo gamtinio karkaso sukūrimo. Pirmiausia apibrėžiamos teritorijos, kur nieko nebus statoma, vyraus žalieji plotai. Kai sukuriama žalioji ir mėlynoji infrastruktūra, tik tada pradedama galvoti apie statinius.

"Pas mus pirmiausia galvojama apie namus, gatves, automobilius ir tik tada – apie žmogaus poreikį turėti ryšį su gamta", – ironiškai pastebėjo profesorius.

Nustojome kurti parkus

Pasauliniame landšafto architektūros kongrese priimtas kreipimasis į miestų ir šalių valdžios institucijas, kuriame pabrėžta žmogaus prigimtinė teisė į gamtinį landšaftą.

"Žmogus yra biologinis organizmas, negalima jo įgrūsti į stiklo, betono, metalo džiungles", – teigė V.Stauskas.

Specialistai, pasak profesoriaus, siūlo ieškoti teisinių svertų, kad miestuose vyrautų ne vien pastatų, bet ir atvirų erdvių grožis. Pavyzdžiui, galėtų būti nustatyta, kad, projektuojant miestus, su inžinieriais, transporto specialistais, architektais, urbanistais šiame darbe dalyvautų ir landšafto architektai. "Žmogus turi būti laimingas, kad gyvena šalia gamtos, o ne ieškoti jos už daugybės kilometrų", – tokią idėją pagrindė architektas.

V.Stausko įsitikinimu, miesto veidą pirmiausia atspindi tai, kaip atrodo daugiabučių namų kiemai, kurie yra valstybinė žemė. Kiemų situacija parodo, kaip valstybė rūpinasi savo žmonėmis, kurie gyvena kaip skruzdės.

Pats V.Stauskas daugiau specializuojasi kurortų landšafto architektūroje ir įžvelgia didelių netekčių. "Liūdna, kad Palangoje per šimtą metų nesukurta nė vieno naujo parko, o kiek naujų namų joje pastatyta?" – retoriškai klausė profesorius.

V.Stausko žiniomis, tarp Palangos ir Šventosios planuojamas ištisas miestas. Ankstesnė idėja, kad tiek pajūrio vasarvietes, tiek atskiras sanatorijas skirtų miškų masyvai, sunaikinama. Naujų parkų nekuriami ir didmiesčiuose.

Studentų lavinimo srityje – atsilikę

Lietuvos landšafto architektūros spragos prasideda nuo specialistų rengimo aukštosiose mokyklose. Architektūros studijose pagrindinis dėmesys skiriamas pastatams projektuoti. V.Stauskas apgailestauja, kad studentams suteikiamos labai kuklios landšafto architektūros žinios, o kai kur kurso apie atvirų erdvių tvarkymą apskritai nėra.

"Atvirų erdvių kūrimas – tai taip pat menas. Jei reiktų sukurti erdves be didelių pastatų, panaudojant reljefą, augalus, vandenį, daugelis architektų būtų prasti specialistai. Ateitis – jaunimas", – įsitikinęs profesorius.

Neseniai jis sužinojo, kad sunkmečiu landšafto architektūros kursai universitetuose bus dar labiau siaurinami.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga dar šių metų pradžioje oficialiai kreipėsi į atitinkamas valdžios institucijas, kad aukštosiose mokyklose būtų organizuotos atskiros landšafto architektūros programos tiek bakalauro, tiek magistro lygiais. Tačiau profesoriui tenka apgailestauti, kad sulaukta tik valdiškų atsirašinėjimų.

Ir V.Stauskas nėra diplomuotas landšafto architektas, kadaise jis įgijo architekto diplomą. "Mums buvo dėstomas landšafto architektūros kursas. Studijuodamas doktorantūroje pasirinkau šią sritį, pats savarankiškai gilinausi į statybos ir aplinkos santykį", – pasakojo profesorius.

Jei architektas supranta aplinkos reikšmę, jis projektuoja ne vien namą, bet ir visą sklypą, sukuria kompleksą.

Žmonės dažnai klysta manydami, kad sklypą gali susitvarkyti patys, nors nemoka parinkti tinkamų šaligatvių medžiagų, augalų, nesugeba tinkamai suformuoti reljefo. "Kartais gražiausiai tvarkomų sodybų apžiūros būna primityvios. Jei sukuriamas mikrobotanikos sodas, skiriama pirma vieta. Dažnai aplinka sukuriama labai neprofesionaliai. Kartais vienas medelis yra geriau nei gausybė augalų", – komentavo architektas.

Ne žmogus turi lįsti po žeme

Rasti realių receptų, kad miegamuosiuose mikrorajonuose automobiliai neliptų ant žaliųjų plotų, kad užtektų vietos ir vaikams, ir želdiniams, nėra paprasta.

Profesoriaus nuomone, kad ir kaip būtų brangu, turėtų atsirasti vis daugiau požeminių garažų. "Žemė turi būti skirta žmonėms. Dar Le Corbusier, modernizmo architektūros pionierius, maždaug prieš 80 metų numatė, kad automobiliai turi būti kišami po žeme, ne žmogus. Taigi turėtų būti statomos ne požeminės pėsčiųjų perėjos, o požeminės pervažos", – pridūrė V.Stauskas.

Naujai statomų daugiabučių kiemuose automobiliai turėtų būti statomi tik po žeme, o senuose kiemuose galbūt gelbėtų specialūs kelių aukštų stelažai automobiliams. Juos įrengti daug pigiau nei požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Tačiau kiekvienam daugiabučiam namui ar kvartalui turėtų būti daromi atskiri projektai, kaip išspręsti automobilių stovėjimo vietų problemą.

Reikėtų mažinti ir automobilių. Pasaulio šalyse ryškėja siekiai sumažinti lengvųjų automobilių koncentraciją, dėl to stengiamasi kiek įmanoma geriau išvystyti viešąjį transportą.

Stingant laisvos žemės, augmenija vis dažniau suveši ir ant plokščių pastatų stogų. "Automobilio ant stogo neužkelsi, tačiau vadinamieji žalieji stogai yra labai perspektyvi sritis žalumai gausinti", – pridūrė profesorius.