Žmonės nuo senų senovės maudėsi kubiluose. Vėliau išrasti dušai neišstūmė jų pirmtakių vonių. Dar daugiau – vonios tampa vis prabangesnės ir reikalauja įmantraus interjero.

Romėnų vonios – marmurinės

Šiuolaikinis miesto žmogus nė neįsivaizduoja, kaip bent savaitę reikėtų išgyventi be vandentiekio, kasdienio prausimosi vonioje ar duše. Kaip ir dauguma mūsų prosenelių, nemaža dalis kaimo gyventojų ir šiandien neturi nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Prausimasis mediniame kubile prisipylus pašildyto vandens – kone lietuvio kasdienybė. Tai nereiškia, kad vandens čiaupai namuose atsirado tik XX a.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad vandentiekis egzistavo ir 3,3 tūkst. metų prieš Kristų – varinių vandens vamzdžių likučių aptikta senovės Indijos rūmuose. Maždaug 1,5 m ilgio keraminių vonių likučių rasta Kretos civilizacijos liekanose. Teigiama, kad vonių išvaizda buvo labai panaši į XIX a. gamintas vonias su letenas primenančiomis kojelėmis.

Romos imperijos gyventojai tituluojami maudynių čempionais. Maždaug 500 metų pr. Kr. gyventojams buvo prisakyta maudytis kasdien, buvo įrengta daugybė viešų maudynių vietų. Vonių funkciją atliko maždaug kambario dydžio baseinai. Romėnai ne tik lepino kūną, bet ir negailėjo prabangos. Maudynių vietose spindėjo marmuras, sienas puošė spalvingos mozaikos, kambarius puošė statulos.

Romos imperijos gyventojai suformavo asmeninės higienos papročius, gyvavusius iki renesanso. Mat tada pradėta tikėti, kad maudantis per odą užsikrečiama įvairiomis ligomis, todėl slėpti nemalonų kūno kvapą po keliais sluoksniais drabužių tapo įprasta.

Amerikiečiai turi kelias vonias

Maudymasis voniose vėl atgimė XIX a. pabaigoje, tada ypač išpopuliarėjo mineralinis vanduo, nes pastebėta, kad jame esančios druskos gydo. Tuo metu pradėtos gaminti iš metalo lietos vonios.

XX a. prausimosi svarbą demonstravo amerikiečiai. Pirmaisiais dešimtmečiais jie maudydavosi virtuvėse pastatytose voniose, bet netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, per statybos bumą, amerikiečių statomuose namuose itin didelis dėmesys skiriamas vonios kambariui. Jame turėjo būti pagrindiniai įrenginiai – klozetas, praustuvas, vonia.

Yra žinių, kad 1921 m. tik 1 proc. Amerikos gyvenamųjų namų turėjo vonias, o XX a. pabaigoje – jau 100 proc. gyventojų. Be to, Amerikoje populiariu turėti ne po vieną, o net po du ar net tris vonios kambarius. Šios šalies gyventojai įpratę praustis po dušu kasdien, kartais ir po kelis kartus.

Svajonė – natūrali šviesa

Kartu su naujomis medžiagomis ir technologijomis tobulėjo ir vis dar kuriamos naujos, įmantrios vonių formos, dažnai jas papildo masažo įrenginiai. Ne mažiau dėmesio nei svetainei ar virtuvei skiriama ir vonios kambario interjerui puoselėti. Suderinus vonios formą, baldus, sienų bei grindų apdailą, dekoro detales, vonios kambariuose sėkmingai sukuriamas klasikinis, retro, rytietiškas, modernus, minimalistinis ir bet koks kitas interjero dizaino stilius.

Sovietmečiu buvo įprasta, kad vonios kambarys vos didesnis už pačią vonią, o virš jos dar džiaunami ir skalbiniai. Todėl naujai statantieji individualius namus Lietuvoje maudytis skiria ne tamsią kertelę, o bemaž kambario dydžio kambarį su langu. Brangi santechnika, plytelių raštai, vonios dizainas – šeimininkų pasididžiavimas. Stilingame kambaryje jiems norisi ne tik nusiprausti, bet ir uždegus žvakę atsipalaiduoti, maloniai praleisti laiką.

Tiesa, maudantis vonioje, sunaudojama daugiau vandens, nei prausiantis duše. Todėl, tausojant gamtą, kai kuriuose viešbučiuose svečiai randa raštelius, raginančius taupyti vandenį ir naudotis vonia, o ne dušu.

Vis tik vonios šalininkai nesunkiai įtikins, kokių privalumų turi vonia, pirmiausia – atpalaiduojamąjį, gydomąjį poveikį. Voniomis naudojasi net ir besivystančių šalių gyventojai. Tai jau nebelaikoma prabanga, tai – tiesiog higienos būtinybė.

Unitazo istorija

XVI a. pabaigoje seras Džonas Haringtonas išrado pirmąjį nuleidžiamą klozetą. Vieną pagamino sau, kitą padovanojo savo krikštamotei, Anglijos karalienei Elžbietai I. Išradimo autorius aprašė jį savo knygoje, tačiau buvo iškeiktas ir tai daugiau tokių įrengimų niekas nebegamino. Kitas vandeniu nuleidžiamas klozetas buvo pagamintas tik po 200 metų. 1775 m. jį sugalvojo ir savo išradimą patentavo škotų laikrodininkas Alexanderis Cummingsas. Jis laikomas šiuolaikinio unitazo su vandens bakeliu pirmtaku.