Finansinių sunkumų slegiamos šeimos ryžtasi 180 laipsnių kampu keisti gyvenimo būdą – iš buto mieste keliasi į sodų bendrijas. Sykiu išpildo svajonę turėti savo namą.

Gyvenimo sodo bendrijoje ypatumai

Aplinkui garantuota žaluma

Rytą rąžytis kvepiant gaivų orą, klausytis paukščių čiulbesio, užuot ėjus į sporto klubą – pjauti veją. Tai kasdienybė, kurią galima turėti investavus mažiau nei kelis šimtus tūkstančių litų. Ją renkasi vis daugiau šeimų, nusivylusių nekokybišku ir brangiu gyvenimu daugiabutyje ir trokštančių nuosavo namo ir kiemo. Vis daugiau žmonių tradicines gyvenamąsias vietas iškeičia į vis dar stichiškai besivystančias sodų bendrijas, virstančias neoficialiomis gyvenvietėmis.

Kauniečių Simonos ir Remigijaus šeima, auginanti dvi atžalas, matavosi įvairų būstą. Gyveno nuomojamame bute, vėliau įsigijo naujos statybos būstą pakaunėje, bet nenurimo. Norėjosi nuosavo kiemo, kraustytis kitur vertė ryškėjantys naujo būsto statybos trūkumai.

Buto su paskola pora atsikratė dar ir su nedideliu pelnu. Šeima vėl grįžo į nuomojamą butą ir ėmėsi dairytis namo. Jų kainos mieste ir priemiesčiuose atrodė kosminės – buvo pats nekilnojamojo turto kainų pakilimo pikas. Palaipsniui brendo mintis – o kodėl ne sodas?

Ilgainiui pora nusižiūrėjo sodo sklypą su 80 kv. m gyvenamojo ploto mūriniu namu ant tvenkinio kranto. Sodas Lapių seniūnijoje, nuo miesto ribos nutolęs mažiau nei 10 km. Kaina – 138 tūkst. litų, lyginant su namais pakaunėje, prieš pusantrų metų atrodė viliojanti.

Sodai patiko ir dėl to, kad juose jau susiformavusi augmenija, suaugę medžiai. Mieste ar priemiestyje už namą gamtos apsuptyje turėsi mokėti gerokai daugiau.

Nepaisant važinėjimo – pigiau

Tiesa, norint kokybiškai gyventi sodo namelyje, reikėjo investuoti dar apie 40 tūkst. litų. Kieme buvo iškastas geriamojo vandens šulinys, tad beliko įvesti į namą vandentiekį bei kanalizaciją. Išvedžioję vamzdžius, prijungę radiatorius, pastatę židinio kapsulę bei pakeitę langus plastikiniais, pasirūpino šiluma žiemai. Namo sienų šiltinimą paliko ateičiai. Nepaisant to, kad praėjusi žiema buvo labai šalta, name nebuvo problemų palaikyti aukštesnę nei 20 laipsnių temperatūrą.

Simona tvirtino, kad šildant namą malkomis, įskaitant paskolos įmokas ir išlaidas benzinui, gyventi sodo namelyje kainuoja pigiau nei daugiabutyje Kaune. Antai pavasarį nusipirkus malkų už 1,5 tūkst. litų, jų užteko visam praėjusiam šildymo sezonui.

"Minusas dėl atstumo labai greitai dingo. Važiuodama į darbą niekada nepatenku į transporto spūstis. Kelionė į darbą, užvežus vaikus į darželį, trunka apie pusvalandį. Panašiai tiek aš sugaišdavau, kai gyvenau Panemunėje. Išlaidos degalams ne ką didesnės, tiesiog įsigijome ekonomiškesnį automobilį", – vardijo moteris.

Bene didžiausias persikėlimo gyventi į sodą trūkumas buvo tas, kad neplanuotai daug pinigų surijo autonominė infrastruktūra. "Tačiau dabar komunaliniai patogumai kainuoja mums mažiau nei mieste", – teigiamą pusę įžvelgė pašnekovė.

Sodas – ne vienkiemis

Kitas sodų bendrijų trūkumas – prasta keliukų būklė, dauguma jų neasfaltuoti. Kelius tvarkyti ir prižiūrėti sodininkai turi patys. Net kasti sniegą nėra tokia aktuali problema. Antai praėjusią žiemą, nors ir buvo labai daug pripustyta, kasdien pavykdavo nuvažiuoti iki pagrindinio kelio. "Kai pamačiau, kad daugiabučių kiemuose buvo tiek pat sniego, labai nenusiminiau", – juokėsi Simona.

Galvos skausmą kelia ir kaimynystė. Dalyje sodo namelių žmonės nuolat gyvena, bet dar didesnėje – tik sodininkauja arba tik linksminasi. Pastarųjų kaimynystė vasaros sezonu nuolatiniams gyventojams ypač įkyri. Mat vasarnamiuose gimtadienius ir kitas progas pažymintieji įsitikinę, kad sodas yra ta vieta, kurioje galima nors ir per naktį triukšmauti.

Taip pat yra apleistų, neprižiūrimų sklypų. Kad ir kaip gražiai būtum susitvarkęs savo kiemą, greta užsiveisusios "džiunglės" gadina vaizdą.

Simonos šeimą džiugina tai, kad gyventi sodų bendrijoje pasiryžusių nuolat gyventi žmonių vis daugėja. Taip saugiau, lengviau spręsti bendras problemas.

Pliusas, kad turint savo kiemą nereikia varžytis su kaimynais dėl vietos automobiliui. Tačiau, pastarajam netikėtai sugedus, gali tekti prašyti kaimynų pagalbos nukankant net iki miesto. Kita išeitis – kulniuoti apie kilometrą iki pagrindinio kelio ir laukti maršrutinio autobuso.

Dar vienas nemenkas trūkumas negalintiems gyventi be kompiuterio – sodų bendrijoje kol kas prieinamas tik gana brangus interneto ryšys, o jo kokybė – prasta.

Tačiau pasvėrusi visus trūkumus ir privalumus Simona nedvejoja, kad jos šeima pagal savo finansines galimybes pasirinko išties gerą sprendimą dėl būsto.

Įgrysta komunaliniai mokesčiai

Kauniečiai dairosi į sodo sklypus su nameliais ir be jų, nors šie dar ne tokie populiarūs, kaip nedideli butai mieste. Norinčiųjų gyventi sodų bendrijoje akys krypsta toli gražu ne į kiekvieną siūlomą sklypą. Antai medinis, vos 25 kv. m ploto vasarnamis vargiai sudomins tuos, kurie ieško nuolatinės gyvenamosios vietos. Namas – per mažas gyventi, o už jį mokėti ir vėliau griauti – papildomos išlaidos.

"Nekilnojamojo turto paslaugų centro" direktorius Povilas Mickevičius pasakojo, kad šiek ties didesnius, dažniausiai mūrinius, namus žmonės net ir savo rankomis pritaiko nuolat gyventi: apšiltina, įrengia šildymo sistemą, įveda vietinį vandentiekį ir kanalizaciją.

"Vežiojame nemažai žmonių, ieškančių būsto soduose. Ši tendencija ypač ryški sunkmečiu, kai išlaikyti butus mieste tampa našta – dideli mokesčiai už šildymą, kitas paslaugas. Žmonės siekia gyventi autonomiškai", – pasakojo nekilnojamojo turto rinkos specialistas. Pasak jo, bemaž visi sodo sklypus perka mokėdami grynais pinigais.

Rinkdamiesi naują būstą potencialūs sodų gyventojai atsižvelgia, kad kasdien reikės važiuoti į miestą. Tad ieško, kad būtų patogus susisiekimas ne tik nuosavu automobiliu, bet ir viešuoju transportu.

Kitas privalumas, kurį vertina pirkėjai, – nuolat sodo bendrijoje gyvenantys kaimynai. Mat su jais galima kooperuotis vedant komunikacijas, pavyzdžiui, dalytis vandens gręžinio išlaidas.

Paklausūs sodai, nutolę nuo miesto ribos ne daugiau kaip 20 km. Ne kliūtis, jei sodas toliau nuo pagrindinio kelio – nuolat gyvenantieji žiemos sezonu suranda, kas nuvalys kelią iki pat namų.

Kainos nukrito perpus

Sodo sklypo kainą, kaip ir bet kur kitur, didina, jei sklypas atokioje vietoje, turi mažiau besiribojančių kaimynų, šalia yra vandens telkinys ar malonus vaizdas pro langą.

Jei namas sunkiai pritaikomas nuolat gyventi, tada geriau, jei visai jo nėra.

"Neseniai pardavėme tuščią sodo sklypą, žmonės ketina patys statyti namą – 6 arų sklypas netoli Vaišvydavos kainavo 36 tūkst. litų", – pavyzdį pateikė pašnekovas. Kitur tokio pat dydžio sodo sklypus galima nupirkti ir už 30 tūkst. ar dar pigiau. Tačiau sklypai netoli Kauno marių bene brangiausi, nes čia daug gyvenančių žmonių, neblogas susisiekimas viešuoju transportu.

Statant namą sodo sklype, daug paprasčiau nei įprastame sklype yra tvarkyti dokumentus, o juridinius namo statybos reikalus sutvarkyti kainuoja daug pigiau nei įprastoje žemėje.

Lyginant su keleriais metais ankstesniu laikotarpiu, kai nekilnojamojo turto kainos viršijo rekordus, šiuo metu sodų sklypų kainos yra nukritusios maždaug perpus. Kai nekilnojamasis turtas buvo karštligiškai graibstomas, P.Mickevičiaus duomenimis, už sodo sklypą be namelio buvo prašoma iki 60 tūkst. litų.

Lietuvos sodininkų draugijos Kauno susivienijimo "Sodai", vienijančio 161 sodų bendriją, pirmininkas Romualdas Šeštakauskas:

Jokios apskaitos, kiek yra nuolatinių gyventojų sodų bendrijose, nėra. Tačiau labai daug gyvenančiųjų yra tik patraukliose gyventi vietose, arti miesto. Kai kuriose bendrijose nuolatinių gyventojų visai nėra. Soduose pastatyta daug naujų gyvenamųjų namų, bet jie neįteisinti, nepriduoti valstybinei komisijai, nėra pripažinti tinkamais naudoti. Neaišku, kiek jų yra įvykdę įvairius reikalavimus, pavyzdžiui, dėl valymo įrenginių. Apskritai, dėl sodų šiandien yra daugybė problemų. Faktiškai sodai keliolika metų buvo palikti likimo valiai. Dabar sodus prisiminė, visi nori iš to pasipelnyti, o sodininkams rūpi, kaip nuo viso to apsiginti. ES kelia mums reikalavimus, tačiau gauti ES paramą esą neturime teisės. Mums užkrauti nesąmoningi elektros tinklų išpirkimo mokesčiai, iš bendrijų reikalaujama mokėti nuomos mokestį ne tik už žemę, bet ir kelius, reikalaujama padaryti naujus kadastrinius matavimus. Sodų teisinė bazė visiškai sugriuvusi, ją reikėtų nuosekliai, sistemingai sutvarkyti, bet niekas nenori šito suprasti. Bandome kreiptis į ministerijas, į Seimą dėl įstatymo pataisų projekto, bet tai kol kas sunkiai sprendžiama. Lietuvos sodininkų draugija pusiau ignoruojama. Jei teisinė bazė būtų sutvarkyta, sodų bendrijos nebūtų diskriminuojamos, vartotojai žinotų apie savo teises ir pareigas. Aš esu įsitikinęs, kad sodai anksčiau ar vėliau turės gyvenvietės statusą. Tačiau kiekviena bendrija turi norėti tapti gyvenviete pagal savo poreikius, o ne nustačius laikotarpį iš viršaus ar paskyrus kokius nors administratorius. Sodų bendrijos turi turėti savivaldą ir aiškias sąlygas. Jos egzistuoja apie 50 metų, bet apie jų perspektyvas niekas nekalba, sodai plėtojami stichiškai. Kai sodai taps gyvenvietėmis, jose turės būti atitinkamo pločio keliai. Tačiau žmonės negalvodami plečia savo sklypus kelių sąskaita, vėliau praplatinti kelius bus sudėtinga. Išspręsti apleistų sklypų problemą irgi kol kas neįmanoma. Teisinėje bazėje nėra numatyta, kad turėdamas sklypą privalai jį bent minimaliai prižiūrėti. Yra nemažai žmonių, norinčių įsigyti ir sutvarkyti tokius sklypus, tačiau dažnai nežinia, nei kas yra jo savininkas, nei kur jo ieškoti. Tokių sklypų savininkai ne tik rakštis kaimynams, bet ir visai bendrijai, nes nemokami mokesčiai.