Gyvo bendravimo ilgesys
30 metų dirbusi grafikos dizainere, D. Žvalionienė panoro didesnio žmogiško ryšio, šiltesnio bendravimo – ne tik kompiuteriu.
„Per visus tuos darbo metus bendravau su daugybe įmonių, bet viskas vykdavo nuotoliu. Pasiilgusi žmonių ir gyvo bendravimo net užsirašiau į kursus, išmokau daryti masažus“, – prisipažįsta ji ir tęsia, kad visos veiklos, į kurias ji šiuo metu yra įsitraukusi, labiau humanitarinio pobūdžio.
Vilniaus universitete Dovilė baigė vokiečių kalbą, bet per daug su ja nedraugavo. Ištekėjo. Vienas po kito gimė vaikai – net penki.
„Jie visi nuostabūs, didžiausias mano turtas!“ – didžiuodamasi kalba D. Žvalionienė ir priduria, kad trys vyriausi jau gyvena savarankiškai, o dvi jaunėlės dukros – septyniolikmetė Konstancija ir aštuoniolikmetė Ona – vis dar namuose Vilniuje.
Nuo menų iki ledų
Šiandien Dovilė turi tris širdžiai mielas veiklas. Daugiausia laiko praleidžia menų studijoje „Artoteka“, kur drauge su kolegėmis rengia meniškas edukacijas. Tai nėra tęstiniai kursai, sako, bet smagūs vienkartiniai apsilankymai.
„Siūlome nuo kosmetikos iki keramikos kūrimo. Nuo kvepalų, namų kvapų, smilkalų iki sapnų gaudyklių, mozaikų, papuošalų gamybos. Jei įkvėpimas pagauna ir žmogus nori gilintis į konkrečią sritį toliau – džiaugiamės, kad mūsų studija davė tam postūmį, – šypsosi Dovilė ir dar sykį pakartoja, kad į komandą įstojo ne tik dėl menų, bet labiau dėl gyvo bendravimo. – Būdavo, 10–15 metų su tais pačiais užsakovais darbuojuosi, o gyvai nemačiusi.“
Džiaugsmo ambasadorė
Antroji Dovilės veikla net jai pačiai labai netikėta. Pamatė skelbimą apie ledų džiaugsmo ambasadorius – Ledų vežimėlius. „Šio verslo savininkai (beje, kauniečiai) ieškojo ledų pardavėjų. Pagavo įvėpimas ir paskambinau“, – pasakoja vilnietė, geru oru stovinti prie spalvoto ledų vežimėlio prekystalio Ogminių skvere.
Prisipažįsta, kad yra be galo didelė smaližė ir nuo vaikystės labai mėgsta ledus. Kokie jos mėgstamiausi? Stracciatella, tik tokių jos vežimėlyje nėra. Užtai yra nuostabūs Beatos ledai, kurių skoniai stebina net visokių desertų ragavusius. „Pavyzdžiui, ruginės duonos ledai. Ar esate kada tokių valgiusi?“ – klausia.
Pirkėjai dažniausiai renkasi vanilinius ledus, kartais – mangų ar pistacijų skonio. „Visada per dieną atsiranda vienas pirkėjas, kuris ateina pirkti būtent tam tikro skonio ledų“, – džiaugiasi pašnekovė ir priduria, kad šios vasaros orai ledams, deja, nepalankūs.
Kuo žavus ledų pardavėjos darbas? Dovilė tyliai uždainuoja kelias eilutes iš savo mėgstamo vaikystės animacinio filmuko: „Valgykit ledų, tai labai gardu, valgykit ledų, šokoladinių…“ Patinka, kad Ogminių skvere ji visada yra svarbiausių sostinės įvykių sūkuryje, patinka pabendrauti su žmonėmis, perkančiais ledus. Paniurėliai, sako, ledų neperka.
Lėlių mama
Trečioji ir turbūt maloniausia Dovilės veikla – lėlytės. Nerti jas pradėjo prieš dvejus metus. Beje, kiekvieną vąšeliu nunertą lėlę penkių vaikų mama irgi norėtų vadinti savo vaiku – juk tiek širdies ir laiko įdeda.
Viskas prasidėjo nuo mažų kolekcinių meškučių. Kažkada juos siuvo, paskui augino vaikus ir malonų užsiėmimą užmetė, kol vieną dieną akys netikėtai užkliuvo už labai gražaus mažo peliuko, nunerto vąšeliu. Nusprendė pamėginti. Kaip tik artėjo dukrytės gimtadienis...
Dovilė ėmė ieškoti informacijos apie žaislų nėrimą internete. Padariusi keletą gyvūnų, ilgainiui suprato, kad didžioji jos aistra – lėlės. Ne bet kokios, o nedidelės, maždaug 11–26 cm lėlytės.
Ėmė stebėti socialiniuose tinkluose šios srities meistrus, pirkti vaizdo paskaitas rusų, anglų, vokiečių kalbomis ir savarankiškai mokytis šio meno.
„Pradėjau nuo storesnių siūlų, vąšelio ir didesnių lėlių, tačiau pamažu mano lėlytės mažėjo, smulkėjo. Jose atsirado daugiau detalių“, – pasakoja Dovilė.
Iš vaikystės nostalgijos
Paklausta, ką jai duoda tokia kūryba, susimąsto. Sako, ir pati ne sykį svarsčiusi, kam jai viso to reikia. „Galbūt tam, kad kaskart į jas pažvelgusi išgyvenčiau džiaugsmo akimirką? Kiekvieną kartą, kai į tas lėles pasižiūriu, šypsena papuošia ir mano pačios veidą“, – rašo Dovilė savo feisbuko paskyroje, dalydamasi ką tik baigtos Martynos nuotrauka.
Lėlės rankytės ir kojytės padarytos iš tvirto vielinio karkaso, o jungiamieji diskai leidžia joms lankstytis. Drabužėlius galima nuimti, bet kūrėja nelabai rekomenduoja tai daryti, nes lėlytės skirtos ne vaikams žaisti, o labiau suaugusioms moterims. Toms, kurios nori išpildyti savo vaikystės svajones.
„Pažvelgi į jos simpatišką veidelį, mažytes rankytes, kojytes, mikroskopinius drabužėlius – ir pasidaro gera, – dalijasi savo jausmais D. Žvalionienė. – Juk tos mergaitės, kurios augo sovietiniais laikais, neturėjo daug lėlių, o jei ir turėjo, ne visada galėjo su jomis žaisti. Mamos, auklėtojos darželiuose jas saugojo, kad neišsiteptų, nesusidėvėtų.“
Štai kodėl, Dovilės žodžiais, dauguma vyresnio amžiaus moterų perka lėlytes sau. Ne vien kaip interjero detalę, bet labiau kaip širdžiai mielą daiktą.
Kiekviena turi pasą
Dovilė yra nunėrusi keletą lėlyčių ir jaunoms merginoms, kurias joms užsakė mamos. Kaip savotiškus talismanus. „Labai smagus darbas buvo. Kalbėjau su mamomis apie jų dukrų charakterius, pomėgius. Mačiau, kaip jos atrodo nuotraukose, tik nesistengiau atkartoti jų išvaizdos. Labiau norėjau atspindėti vidų“, – šypsosi.
Anksčiau D. Žvalionienė manė, kad užsakymai labai įpareigoja, riboja kūrėją, bet dabar žino, kad nerti, turint konkrečią kryptį, irgi smagu.
Kas svarbiausia šiame procese? Viskas priklauso nuo lėlės veiduko. Jo galioje – nuotaika, charakteris. Tik nupiešus matyti, kokių drabužėlių ar papildomų aksesuarų lėlei norėtųsi.
Vardas išrenkamas paskiausiai. „Kai viską padarau, žiūriu ilgai į tą lėlę, perleidžiu per mintis keletą vardų variantų, dar pasiklausiu namiškių, o tuomet jau krikštiju“, – juokiasi.
Tarp pakrikštytųjų yra ir Saliutė (Salomėja), ir Kostukas, ir Kotryna, dar Benas su Barbora ir, žinoma, ką tik gimusi Martyna. Kiekviena lėlė turi savo pasą, kuriame įrašytas jos ūgis, medžiagos, iš kurių ji pagaminta, gimimo data. Pridėta ir nuotraukėlė, žodžiu, viskas kaip tikrame pase.
Jei žmogus nori, Dovilė iš kieto kartono pagamina ir specialią dėžutę lėlei laikyti, aptraukia ją audiniu, pritaikytu prie lėlytės drabužėlių.
Bet kam neparduoda
Smalsauju, kiek gali kainuoti tokia lėlė. Nemažai, nes ir darbo įdėta daug. Iš pusšimčio žmonių, kurie teiraujasi, tik keletas sutinka, kad kaina atitinka įdėtą triūsą.
Kiekvieną kartą, kai į tas lėles pasižiūriu, šypsena papuošia ir mano pačios veidą.
„Paprasčiausios lėlytės kainuoja 50 eurų, sudėtingesnės gali siekti ir 200. Pigiau neparduodu, nes gaila darbo. Pradžioje, aišku, apie pardavimą nė negalvojau. Padariau keletą, parodžiau jas socialiniuose tinkluose ir atsirado norinčių įsigyti. Su pirmosiomis atsisveikinti buvo labai sunku“, – prisipažįsta.
Anot pašnekovės, tokios lėlytės pardavimas vyksta panašiai kaip tikro šuniuko ar kačiuko, mat ji stengiasi kuo labiau pažinti būsimus lėlės šeimininkus, pasikalbėti su jais, kodėl norėtų ją pirkti. Tada ramiau.
„Juk man ta lėlytė nėra daiktas. Ji man – gyva. Tai veikiau intelektualinė vertybė. Meilė ir įdėtas asmeninis laikas. Jei galvotume tik apie medžiagas – jos nekainuotų nė dešimties eurų“, – aiškina kūrėja.
Jei kas nors nori įsigyti tokią lėlę vaikui, Dovilė dažniausiai atkalba. Gaila darbo. Jos pačios vaikai lėlyčių-talismanų irgi neturi. Tiesa, jauniausioms dukroms padovanojo pačias pirmąsias, bet vyresnėliai savųjų talismanų vis dar laukia.
Primena interjero lėles
Paprašyta papasakoti apie nertų lėlyčių kūrimo specifiką, menininkė atvirauja, kad ji šiek tiek panaši į interjero lėlių, nes yra vielinis karkasas. Procesas prasideda nuo lėlės pėdučių. Į jas įstato visą lėlės karkasą ir neria aplinkui. Tai nėra labai patogu, bet įgudusiems pirštams įmanoma.
Nunertos detalės užpildomos sinteponu. Lėlytę galima nerti ir su sąnariais, kad kūno dalys lankstytųsi. „Sąnariukai būna išorėje. Tarp šios srities žinovų tai yra pranašumas“, – aiškina Dovilė ir prisipažįsta, kad įdomiausia jai kurti lėlės drabužius. Ypač, jei lėlytė didesnė, – maždaug 20–23 cm. 13 cm coliukę aprengti ypač sunku. Pačios mažiausios, kokią yra tekę puošti, ūgis buvo 11 cm, didžiausios – 26 cm.
Plaukučius savo lėlėms daro iš angoros ožkų vilnos – išeina nepaprastai švelnūs. Galima iššukuoti akrilinius siūlus, išlyginti juos lygintuvu ir gauti nė kiek ne prastesnius plaukus. Arba numegzti.
Akytes ji piešia, o kad blizgėtų – padengia laku. Burnytę, antakius siuvinėja. Svarbiausias dalykas, sako, yra tonavimas. Ką tik nunertas lygus veidukas be jokių mimikos raukšlių – tuštokas, neiškalbingas. Užtenka jį šiek tiek papaišyti – lėlė išsyk įgyja charakterį, o piešti grafikos dizainerei ne problema.
Kiek per dvejus metus tokių lėlyčių yra nunėrusi? Gal penkiolika. Jei tai būtų darbas, o ne malonumas, pavyktų ir daugiau. „Darau jas su pasimėgavimu. Be streso. Kai turiu laisvo laiko. Su viena užtrunku nuo mėnesio iki dviejų“, – dalijasi D. Žvalionienė.
Užsiima ir savanoryste
Pašnekovė tikina, kad išvardijo dar ne visas veiklas. Kol vaikai buvo maži, organizuodavo pėsčiųjų žygius šeimoms. Nemokamai. Tiesiog norėjo saviems parodyti, kokia graži Lietuva, o kartu pakviesdavo prisijungti ir kitus.
Kai vaikai užaugo, sako, pajutusi, kad gyvenime kažko trūksta. „Pasigedau minios, kuri sektų man iš paskos“, – kalba pusiau juokais, pusiau rimtai.
Išeitį atrado savanorystėje. Kasmet, kai vyksta architektūros festivalis „Open House Vilnius“, Dovilė tampa jo dalimi – gide. Jau šeštus metus savanoriauja. Gauna vis naują objektą, ruošiasi, pasakoja apie jį žmonėms, o mainais patiria daug malonių emocijų.
Paprašyta daugiau papasakoti ne apie sostinės architektūrą, bet apie savo vaikus, Dovilė prisipažįsta, kad kol visi užaugo, buvo sunku. Kokį gerą dešimtmetį. „Nepaisant visko, žinojau, kad jie – didžiausia mano gyvenimo vertybė“, – surimtėja.
Šeima – palaikymo komanda
Ar penkios Dovilės atžalos paveldėjo iš mamos menišką gyslelę – moka nerti ir rankdarbiauti?
Anot mamos, visi jų šeimoje labiau humanitarai, nors nerti iš keturių dukrų moka tik viena – jaunėlė Konstancija. Sūnus ir likusios trys merginos labiau linkę į sportą, kaip jų tėtis.
„Mūsų šeimoje sportuojama savo malonumui. Visada vaikams sakiau, kad nereikia siekti rezultatų per kraują, kančią – geriau jau pasimėgauti procesu. Lygiai tas pats ir su mano lėlytėmis, kurias neriu dėl malonumo, o ne dėl sportinio intereso ar pinigų“, – dalijasi Dovilė.
Šiuo metu ant darbastalio jos laukia pradėta lėlė. Dar nežino, kas gims, – berniukas ar mergaitė. Paaiškės nupiešus veiduką. Patarimų iš šeimos ji nelaukia: turi savo nuomonę, bet visada džiaugiasi, kai namiškiai ją pagiria. „Rodau jiems, kad sulaukčiau gero žodžio, – juokiasi. – Šeima – mano didžiausia palaikymo komanda.“
Smagiausios komandos šventės – gimtadieniai. Juos švenčia ne prie stalo, kiekvienas solenizantas išsirenka sau malonią veiklą – nuo kino iki boulingo, nuo žvėrelių glostymo ūkyje iki edukacijų.
Ko sau palinkėtų? „Toliau būti dėkingai už viską – už šeimą, visas iki vienos veiklas, savo lėlytes. Už kiekvieną praleistą gyvenimo akimirką. Neturiu didelių svajonių ar lūkesčių. Man tiesiog patinka tai, ką dabar turiu“, – atsisveikina D. Žvalionienė.
Naujausi komentarai