Mū­sų ša­ly­je dar dau­ge­lio neat­ras­ta sta­ty­bi­ne ir de­ko­ra­ty­vi­ne me­džia­ga su­si­do­mė­jęs vers­li­nin­kas sa­vo aist­ra sie­kia už­krės­ti ir ki­tus tau­tie­čius.

„No­rė­čiau, kad žmo­nės Lie­tu­vo­je ži­no­tų ne vien gra­ni­tą ir mar­mu­rą, o kad iš ak­mens ga­li­ma ga­min­ti ne tik stal­vir­šius, pa­lan­ges ar ant­ka­pius", - aiš­ki­no klai­pė­die­tis Re­gi­man­tas Ser­mon­tis.

Par­si­ga­be­no 10 to­nų lui­tą

Maž­daug prieš pen­ke­tą me­tų ak­me­ni­mis pra­dė­jęs do­mė­tis vers­li­nin­kas šian­dien va­do­vau­ja di­džiau­siam Bal­ti­jos re­gio­ne cent­rui, už­sii­man­čiam jų pre­ky­ba. Gau­sy­be eg­zo­tiš­kų eg­zemp­lio­rių, at­ke­lia­vu­sių iš įvai­riau­sių sve­čių ša­lių, ga­li pa­si­gro­žė­ti ir bet ku­ris smal­suo­lis, už­su­kęs į Da­nės pa­šo­nė­je po at­vi­ru dan­gu­mi įreng­tą ak­me­nų par­ką.

Smil­tai­nis, tra­ver­ti­nas, mar­mu­ras, šve­diš­kas ir nor­ve­giš­kas gra­ni­tas, ba­zal­tas, ska­lū­nas, kal­kak­me­nis, onik­sas - per imp­ro­vi­zuo­tą eks­kur­si­ją gir­dė­tus ir ne­la­bai pa­va­di­ni­mus vie­ną po ki­to bė­rė pa­šne­ko­vas. O vi­so­je klai­pė­die­čio siū­lo­mo­je ko­lek­ci­jo­je - be­maž 140 skir­tin­gų rū­šių eg­zemp­lio­rių. Di­džiau­sia lau­ko eks­po­zi­ci­jos puoš­me­na -  iš Tai­lan­do at­ke­lia­vęs mar­mu­ro lui­tas. „Žmo­nės plaus­tais pri­plau­kia prie uo­lų ir at­ske­lia to­kius ga­ba­lus. Šis ak­muo sve­ria 10 t. Be abe­jo, to­kio dy­džio lui­tą su­dė­tin­ga trans­por­tuo­ti, yra pa­vo­jus su­lau­žy­ti, tad ma­žai kas šio dar­bo ima­si, - pa­sa­ko­jo R.Ser­mon­tis. - Sup­ran­tu, kad ma­no pre­ky­ba ak­me­ni­mis iš­si­vers­tų ir be šio lui­to, bet no­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad šian­dien Lie­tu­vo­je ga­li­ma įsi­gy­ti ir to­kį daik­tą."

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, pa­na­šios gam­tos su­kur­tos skulp­tū­ros ver­ti­na­mos dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių, ypač - kai­my­nė­je Ru­si­jo­je. Dau­giau nei 4 m aukš­čio mar­mu­ro lui­tą vers­li­nin­kas įkai­no­jo ma­žiau­siai 60 tūkst. li­tų, ta­čiau ir to­kia su­ma po­ten­cia­lių pir­kė­jų ne­gąs­di­na. Tik R.Ser­mon­tis šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no, jog kuo to­liau, tuo la­biau šio uni­ka­laus gam­tos kū­ri­nio jam ne­si­no­ri par­duo­ti.

Na­mas be ar­ma­tū­ros

R.Ser­mon­tis ne­nei­gė, jog ak­me­nys eks­ter­je­re ar in­ter­je­re - vei­kiau pra­ban­gos nei bū­ti­ny­bės rei­ka­las. Be­ne di­džiau­sią da­lį šios pre­kės kai­nos su­da­ro trans­por­ta­vi­mo išlaidos. Kaip vaiz­džiai pa­ly­gi­no pa­šne­ko­vas, ga­ben­ti pliu­ši­nius žais­lus ar ak­me­nis -
di­džiu­lis skir­tu­mas. Sun­kias­vo­riai kro­vi­niai Lie­tu­vą pa­sie­kia iš In­di­jos, Ki­ni­jos, Tur­ki­jos, Viet­na­mo, Tai­lan­do, Bra­zi­li­jos ir ki­tų ša­lių.

Vis dėl­to vers­li­nin­kas ma­no, jog šian­dien ši me­džia­ga - ne vien val­do­vų ar tur­tuo­lių pri­vi­le­gi­ja. Bent jau iš­grįs­ti ak­me­ni­nius ta­ke­lius, poil­sio kam­pe­liams skir­tas aikš­te­les ša­lia nuo­sa­vo na­mo ar so­dy­bos, pa­puoš­ti ak­me­nu­kais, smul­kia skal­da de­ko­ra­ty­vi­nius ba­sei­nus ga­lė­tų sau leis­ti ne vie­nas lie­tu­vis. Žvilg­te­lė­jęs į smil­tai­nio ply­te­lių ki­li­mą pa­šne­ko­vas pri­si­mi­nė, jog to­kį akmenį, tik kiek di­des­nį sa­vo so­dy­bai už­si­sa­kė me­ni­nin­kė No­me­da Mar­čė­nai­tė.

Pa­sak R.Ser­mon­čio, ak­muo - pui­kus pro­duk­tas ver­ti­nan­tiems na­tū­ra­lias, ko­ky­biš­kas, šimt­me­čius tar­nau­sian­čias me­džia­gas. „Tai di­džiau­sia an­tik­va­ri­nė ver­ty­bė. Jei ne ak­me­ni­niai pa­sta­tai, var­gu ar šian­dien tu­rė­tu­me to­kį ar­chi­tek­tū­ri­nį pa­li­ki­mą", - šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vas.

Pir­mus žings­nius ak­me­nų vers­le žen­gian­tis vy­ras pri­si­pa­ži­no, jog di­džiau­sia jo ne­to­li­mos atei­ties sva­jo­nė - už­siim­ti na­mų sta­ty­ba iš smil­tai­nio blo­kų.

„Jau pra­de­du ir per li­ku­sį gy­ve­ni­mą no­rė­čiau tai pa­da­ry­ti. In­di­jo­je iš smil­tai­nio ga­li­ma iš­pjau­ti iš­ti­są na­mą - su vi­so­mis lai­kan­čio­sio­mis konst­ruk­ci­jo­mis, ko­lo­no­mis, sto­go dan­ga, ta­kais, fon­ta­nais, vis­ką su­pa­kuo­ti ir iš­siųs­ti į no­ri­mą vie­tą. Ne­rei­kia jo­kios ar­ma­tū­ros, be­to­no - sta­to­ma taip, kaip sta­ty­da­vo se­no­vė­je. Taip su­renkamos bu­dis­tų šven­to­vės, o kad jos ne­sug­rius, duo­da­ma 600 me­tų ga­ran­ti­ja", - pa­sa­ko­jo R.Ser­mon­tis.
Vers­li­nin­kas ap­skai­čia­vo, kad apie 250 kv. met­rų plo­to na­mo da­lims su­tal­pin­ti pri­reik­tų ne ma­žiau kaip 30 jū­ri­nių kon­tei­ne­rių.

Smil­tai­nių ne­ga­mi­na

R.Ser­mon­čiui bū­tų su­dė­tin­ga įvar­dy­ti mėgs­ta­miau­sią ak­me­nį - kiek­vie­nas jų sa­vaip uni­ka­lus. Ori­gi­na­lios or­na­men­ti­kos, ne­ti­kė­tų raš­tų de­ri­nių ak­mens plokš­tės ne­tgi įrė­mi­na­mos kaip pa­veiks­lai.

Vers­li­nin­kas pri­si­pa­ži­no len­kiąs gal­vą prieš smil­tai­nį. „Tai pui­ki, daug kur pri­tai­ko­ma sta­ty­bi­nė me­džia­ga, ku­rią ga­li­ma na­tū­ra­liai skel­ti, ji išsiskiria net 8 pa­grin­di­nių at­spal­vių ga­ma, sa­vi­ta fak­tū­ra", - aiš­ki­no klai­pė­die­tis.

Paš­ne­ko­vas ap­gai­les­ta­vo, kad tiek apie šį ak­me­nį, tiek apie dau­ge­lį ki­tų di­džio­ji da­lis ne tik pa­pras­tų Lie­tu­vos žmo­nių, bet ir spe­cia­lis­tų men­kai su­pranta. „Vie­nam sta­ty­bų vers­lo at­sto­vui pa­ro­do­je apie smil­tai­nį pa­sa­ko­jau gal 15 mi­nu­čių, pa­skui žmo­gus pa­klau­sė: „Bet tai nė­ra na­tū­ra­lus ak­muo?" Daž­nas tur­būt įsi­vaiz­duo­ja, kad mes su kli­jais su­mai­šo­me smė­lį, su­spau­džia­me pre­su ir taip pa­ga­mi­na­me smil­tai­nį", - šmaikš­ta­vo pa­šne­ko­vas.

O kad ak­me­niu ga­li­ma „ap­reng­ti" ne tik ži­di­nius, stal­vir­šius, bet ir pa­sta­tų fa­sa­dus, sto­gus, vi­di­nes sie­nas, grin­dis, vo­nias, praus­tu­vus ir ki­to­kius neį­ti­ki­mus da­ly­kus, pa­sak R.Ser­mon­čio, šian­dien dau­ge­liui yra dar vi­siš­ka eg­zo­ti­ka.

Paš­ne­ko­vas pri­dū­rė, kad jo sa­lo­ne iš skaid­rių onik­so plokš­čių su­meist­rau­tas įspū­din­gas ba­ras pravers kaip kon­sul­ta­ci­joms skir­ta vie­ta. „Da­bar be­ga­lę lai­ko su­gaiš­tu aiš­kin­da­mas, pa­sa­ko­da­mas apie ak­me­nis - tai neiš­se­mia­ma te­ma", -
juo­kė­si vers­li­nin­kas.