Žmonės Vazos sąraše

Britų rašytojo Tiboro Fischerio romanas „Kolekcininkų kolekcininkė“ – pramoginis skaitalas. Anaiptol ne šedevras, kaip anonsuoja leidėjai, bet jį perskaičius spjaudytis irgi netenka.

Romano pasakotoja – du tūkstančius metų iš rankų į rankas keliaujanti vaza. Pirkta, vogta, laidota, tirta, daužyta. Vaza, kaupianti istorijas ir pagal savitą sistemą klasifikuojanti kolekcininkus, žmonių kūnų formas ir dydžius, charakterius. Vaza, turinti sielą ir prabylanti tiems, kurie neva geba „atskleisti tai, kas paslėpta nuo kitų žmonių akių“.

Vaza – kantri snobė, turinti neprastą humoro jausmą ir tūkstantmetę patirtį, beje, labai artimą patyrimui tų, kuriems gyvenimas atrodo sunkus kaip akmuo, darbas – šlykštus, paskirtis – neaiški. Kartais ji švelniai „koreguoja“ žmonių gyvenimus ir savo pačios likimą. Bet retai.

Romano siužete nestinga atsitiktinumų, nesusipratimų, netikėtumų ir vis tiek jaučiama šiokia tokia inercija, nuobodis, kartojimasis. Viena romano dalis priklauso „Sekso ir miesto“, „Bridžitos Džouns dienoraščio“ knygų tipui – joje pašiepiamos, parodijuojamos populiariojoje žiniasklaidoje plėtojamos temos. Kita romano pusė – šmaikštūs, išradingi, fantastiški pasakojimai, beprotiškos istorijos su „filosofiniais“ moralais.

Roza ir Niki – savotiškos romano antagonistės. Pirmoji – talentinga menotyrininkė, graži ir geraširdė dvidešimt šešerių metų moteris, neturinti nuolatinio partnerio ir gyvenimiškos patirties – ieškodama vyro, kuriam meilė būtų tokia pat svarbi kaip ir jai, net užsirašo į suvirinimo kursus, kuriuose, deja, vyrų nė kvapo... Antroji – energinga vagilė, prostitutė, žudikė, nimfomanė, neskaičiuojanti vyrų ir neieškanti jokio vienintelio, nesigręžiojanti į praeitį ir dabartyje nepaliekanti vietos sąžinės priekaištams. Žodžiu, variacijos „geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“ tema. Jautresnė ausis, be abejo, pagaus keletą vertų apmąstyti motyvų. Kad ir šį: „Reikia mokytis ne laimėti, nes sėkmė iš esmės skirta nedaugeliui, o nedrebant žiūrėti nesėkmei į akis, ištverti bjaurų kasdienybės tvaiką. Ant pjedestalo turėtų stovėti nebėdojantis dažytojas, kuris neteko darbo ir buvo sučiuptas, kai bandė nudžiauti parduotuvėj butelį viskio, kuris per trisdešimt metų užsidirbo tik dėmėtą kombinezoną, kurio vieninteliam džiaugsmui, dukteriai, nuplėšė garbę kažkoks galvijas be skatiko; arba valytoja, kuri turi krūvą vaikų, išvargusi vėlai grįžta namo, o jai metro pavagia pinigus. Štai kas galėtų mokyti svarbiausio dalyko – kaip pralaimėti.“ (p. 187)

Tikrai įdomūs personažai ir siužetai ropščiasi iš Vazos „atminties talpyklos“: Nemirtingasis, Odilė (atkakli moteris-eruditė, kolekcionuojanti senovinę keramiką ir bepročius poetus), Stebuklingoji Nosis (kapų plėšikų plėšikas, turėjęs tokią didelę nosį, iš kurios ir šaipytis buvo nepadoru); kaimas, norinčių išgarsėti gyventojų pavadintas Visatos Subine... Norėtųsi daugiau tų šmaikščių istorijų ir mažiau pliurpalo apie sekso gigantus, nevykėlius ir apsišaukėlius, bet Vaza ne per daug kalbi. Antrą kartą jos ir nebekalbinsiu.