Žaidimo pabaiga

Džono Barto romanas „Kelio pabaiga“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007) - spalvinga paprastų žmonių gyvenimo atodanga. Žmogiškųjų santykių mįslių rinkinys. Juodojo humoro istorija su absurdo elementais. Teiginys „paprasti žmonės“ anaiptol nereiškia „neįdomūs“: visi romano veikėjai - ir ligoniai, ir gydytojai - švelniai tariant, atrodo it kuoktelėję originalai.

Veiksmas sukasi apie Džeikobą Hornerį – absoliučiai nenuoseklų, neatsakingą, nenuspėjamą žmogų, „neturintį savęs“, bet žaidžiantį su daugybe kaukių. Džeko Gydytojas jaučiasi esąs pašauktas jį išmokyti spręsti ir rinktis, nes „jeigu žmogus renkasi, vadinasi, jis egzistuoja; taigi jeigu jūs nesirenkate, tai jūs ir neegzistuojate – jūsų nėra“. Pačiam Gydytojui pacientas egzistuoja tik kaip daugiau ar mažiau įdomi judėjimo funkcijų sutrikimo problema, kuriai jis ieško naujų sprendimo būdų.

Remobilizacijos Fermoje savo pacientus bevardis Gydytojas gydo pačiais įvairiausiais metodais: Agaroterapija, Informacine, Seksualine, Dorybių ir ydų, Dievotumo ir bedieviškumo, Filosofijos, Rašymo ir kt. terapijomis. „Kiekvienam pacientui nustatytas individualus gydymo kursas, nes kiekvienas žmogus yra paralyžiuotas savaip“.

Vykdydamas Gydytojo rekomendacijas Džekas atsiduria Vaikomike, kur ir susipažįsta su Džo ir Renė Morganais - nutikusios istorijos bendraautoriais ir atlikėjais.

Džo – skautų būrio vadovas, senovės, Europos ir Amerikos istorijos dėstytojas; išvaizdus, atletiškas, energingas, mandagus, skrupulingas ir labai perspektyvus jaunas vyras, bet kokiuose veiksmuose ieškantis logikos, priežastingumo, pagrįstumo. Jis įsitikinęs, kad „jeigu padarei, vadinasi, ir norėjai.“ Pasauliui ir aplinkiniams Džo – tobulas pavyzdys, į kurį stengiasi lygiuotis ir Renė Morgan – šviesiaplaukė, stamboka, energinga moteris, dviejų berniukų mama. Netikėti posūkiai ištikimybės ir neištikimybės fronte verčia suklusti: ar Džo ir Renė yra tapatūs patys sau? Ar jie laimingi? Ar juos siejantis jausmas yra meilė? Kodėl jie kartu? Kokį žaidimą jie žaidžia su Džeikobu?

Gana įprastai prasidėjusi draugystė (įdomus naujokas provincijoje, vakarienės, jodinėjimas, pokalbiai prie alaus bakalo), su kiekvienu perskaitytu puslapiu palieka vis daugiau užuominų ir spėlionių. Atrodo, kad veikėjai sadomazochistiškai mėgaujasi susiklosčiusia nepatogia situacija; pačių elementariausių sprendimų, kurie galėtų padėti istorijai tašką, nė nesvarsto. Bet taškas istorijoje visgi padedamas. Bufonada, žmogiškoji komedija, turi pabaigą.

Nuobodžiauti tikrai neteks, nes „kūrinys kupinas gerą modernų džiazą primenančių improvizacijų“; jame be intelektualių išvedžiojimų, lengvo rašytojo flirto su skaitytoju, ironijos, filosofinio skepsio, yra ir šiek tiek erotikos, kraujo bei neiššaunantis pistoletas... 2000 m. lietuviškai išleistas Dž.Barto romanas „Plaukiojanti opera“ stilistiškai ir tematiškai labai panašus į šiandien aptariamąjį. Jeigu patiko anas, tai gal patiks ir „Kelio pabaiga“?