V.V. Landsbergis neatsigina vaikų

Režisierius, rašytojas, pastaruoju metu atsiskleidęs ir kaip dainininkas, Vytautas V. Landsbergis labiausiai lepina jaunuosius skaitytojus. Negavęs finansavimo savo filmų projektams, menininkas atsidėjo vaikų literatūrai, teatrui.

Praėjusią savaitę pristatęs klaipėdiečiams dvi naujas knygeles, V. V. Landsbergis neatsigynė vaikų prašymų pasirašyti ir dar linkėjimų pridėti. Kartu su dailininke Sigute Ach sukurta „Pelytė Zita“, o su Mariumi Jonučiu – „Obuolių pasakos“ tapo perkamiausiomis knygomis.

- Pastaraisiais metais šalies žiniasklaida labiau domėjosi ne jūsų kūryba, o tuo, kad iš sostinės išsikėlėte į Anykščius. Nepraėjus nė porai metų, jūs vėl grįžote į Vilnių. Kodėl?

- Taip jau yra, kad labiausiai domimasi „pletkais“. Dabar lyg viena koja esame sugrįžę į Vilnių. Savaitgalius vis tik praleidžiame Anykščiuose. Į Vilnių grįžome dėl savo vaikų. Gyvendamas provincijoje, puikiai mačiau, kokie žmonės ten auga, kokia Lietuva ateis. Aš iš tiesų buvau gana stipriai pašiurpęs, kai pamačiau miestelyje jaunuomenę, kuri nuo dvylikos metų eidama į šokius kažko prisivalgiusi griuvinėja. Suaugusieji netgi toleruoja: tai normalu, jie tokie, ką su jais padarysi. Ir darosi lyg koks paradoksas – va, penkiolika metų mes esame nepriklausomi, ir vis blogyn.

Nors, kūrybine prasme, tiek šviesos Vilniuje dar nebuvau patyręs.

- Rašote knygeles vaikams, kodėl ne suaugusiesiems?

- Aš nežinau, kas yra vaikai, o kas – suaugę. Kartais žiūriu per televiziją į dėdes Seime ir galvoju, kad jiems reikėtų tas knygas paskaityti. Kartais sutinku vaikų, kurie taip gražiai gyvena, draugauja ir žaidžia, tada pamanau, kad jiems tikrai nėra būtina jų skaityti. Jie yra seniai suaugę ir viskas tvarkoj su jais.

Knygą „Rudnosiuko istorijos“ rašiau lyg ir vaikams, bet paskui sužinojau, kad ją labiausiai skaito studentai. Kartais su vaikiška knyga pataikai visai ne ten, kur norėjai. Galbūt mes visi esame kažkokie pasakų, nuotykių, anekdotų mėgėjai. Ir tas vaikystės arba kvailystės ilgesys yra būdingas visiems amžiams. O kai galvoju, kas man darė įtaką, iš ko visa tai atsirado, aš manau, kad vis dėlto didžiausias mano mokytojas buvo Marcelijus Martinaitis su savo „Kukučio baladėmis“. Tuose vaikiškuose eilėraščiuose yra labai rimti dalykai pasakyti. Rašydamas vaikams, gali daug daugiau pasakyti nei rimtame, suaugusiems skirtame kūrinyje. Tai lyg neįpareigoja, kad turi kažką teigti, kažkokius postulatus rašyti.

- Kaip pradėjote rašyti vaikams?

- Iš tiesų aš pradėjau rašyti visai ne vaikams. Kai dar studijavau pirmame kurse, buvo pradėti organizuoti „Filologijos rudenys“. Visi poetai skaitė labai rimtas eiles, bardai dainavo labai liūdnas dainas. Trūko humoro. O man tas Vytės Nemunėlio Rudnosiukas buvo toks mistinis, šiek tiek trenktas personažas. Pradėjau tas istorijas skaityti studentiškai auditorijai, ir tai jiems labai patiko. Taip kiekvienam vakarui reikėjo vis naujų ir naujų prirašyti. Ir „apsikabinau“ aš tą personažą. Paskui, kai pradėjau galvoti apie knygos išleidimą, tada, aišku, aš kažkiek „suvaikinau“ viską. Bet vis tiek liko vaikams sunkiau įkandamų tekstų, bet dabar juk yra protingų vaikų...

- Jūsų knygelės patraukia spalvingomis iliustracijomis...

- Galbūt vaikiškose knygose ypatingai svarbus dailininko vaidmuo – tai lyg tėtis su mama. Nėra taip, kad tik tėtis knygą sukuria. Tai abiejų darbas, kad tas vaikelis būtų į žmogų panašus. Knygelė „Arklio Dominyko meilė“ gimė, kai dailininkė Sigutė Ach pasiūlė sukurti tekstus jos atvirukams. Herojumi pasirinkau arklį su rugiagėle. Iškart pagalvojau, kad čia yra galimybė meilės istorijai. Knygą buvo labai lengva rašyti. Net nežinau, ar aš ją parašiau, man atrodo, kad tai Sigutė su savo pasauliu. O aš buvau lyg rašomoji mašinėlė, kuri atliko daugiau spausdinimo darbą. Rašant istoriją apie pelytę Zitą, jau Sigutei teko prie manęs prisiderinti. „Obuolių pasakos“ išleistos 2000 metais, bet knygelių seniai nebuvo likę. Dailininkas Marius Jonutis iliustravo kitaip nei buvo. Keista, kaip, pasikeitus iliustracijoms, pasikeičia ir pati knyga. Aš ją traktuoju kaip visiškai naują knygą.

- Pasakas įvardijote kaip vieną iš būdų auklėti vaikus dorai. Ar jums pačiam tėvai skaitė pasakas?

- Man pasisekė – tėtis labai mėgo fantazuoti, o aš kažkodėl labai mėgau pasakas apie žmogžudžius, slibinus. Ir jis turėdavo kurti, nes tų pasakų nebuvo didelio pasirinkimo. Iš to laiko liko kūrybinė idėja, kad vaikams net nereikia skaityti, jiems reikia sekti. Tu žinai, kad vaikas šiandien pamelavo, jei imsi bartis, tai neveiks. Bet kai tu sakai: „Aha, matai, kaip vabalams buvo“. Tai labai paprastas metodas, bet turi atlikti kiekvieną vakarą. Čia vėlgi civilizacijos pasekmė – nuolatinis laiko stygius. Tėvai nebeturi laiko vaikams, iškyla esminis klausimas – ar vaikai gimsta iš meilės, ar tik kaip tam tikro saldumyno rezultatai, kurie paskui nežino, kodėl čia atsirado? Jie yra liūdni, sutrikę. Lietuvoje apie tai yra labai mažai šnekama, o seksualinė industrija kuo toliau, tuo labiau gilina tą krizę. Visiškai nekalbama apie dvasinę pusę.

- Kartą užsiminėte, kad daugiau nei aštuoniasdešimt procentų televizijos produkcijos reikėtų uždrausti už smurto propagavimą. Ar jūs savo vaikams draudžiate žiūrėti tokias laidas?

- Aš manau, kad negalima vaikams kažko neleisti, tu turi kaip tik apeliuoti į jų sąmonę. Kai pamačiau vyresniųjų vaikų potraukį kovinių filmų žanrui, kartu žiūrėjome juos ir analizavom, kas širdyje lieko po jo, ar tau ramu, ar tu praturtėjai dvasiškai. Žiūrėjimas ir analizė geriausiai veikia.

Tikiuosi su tomis knygelėm kažką pakeisti. Galbūt tai naivu. Manau, kad tokios laidos kaip „Telebimbam“, “Gustavo enciklopedija” yra aukso vertės, galbūt jas reikėtų nacionalinei premijai pristatyti. Tarp tų, ką dabar pristato, aš dažnai matau to nesąmoningo meno propaguotojų, nežinančių nei kam, nei ką, nei kodėl rašo. Kas bus su tais, kurie perskaitys tas knygas? Labai dažnai galvoju, kad mūsų kartos, turiu galvoje keturiasdešimtmečius, nelabai gali būti genijų arba ryškių talentų, nes mes užaugome okupacijos sąlygomis, kai sąmonė buvo priversta meluoti, išsisukinėti. Tokiomis aplinkybėmis negimsta genialus menas, o jei gimsta, tai labai retai. Galbūt Tarkovskis galėtų būti toks pavyzdys, bet tai būna dažnai skausminga, skaudi kultūra, kuri neša savyje liūdesį. Manau, kad mūsų generacija gali būti tik mokytojai – perduoti informaciją, kokia forma ji bebūtų. Bet tu nieko nesukuri, tik susistemini, kas buvo iki tol, kas buvo šviesiausių žmonių sukurta ir palikti tai kine, teatre, vaikų literatūroje. Ir paskui ta karta, kuri čia guli (rodo į įdėmiai spoksančius vaikus – Aut. past.), ir bus ta kitokia Lietuva, tada žiūrėsime kitokias „panoramas“, kitokias televizijas.

- Kokių atsiliepimų esate girdėjęs apie savo knygas? Ar buvo tokių, kurie sakytų: „Nesąmonė“?

- Na, didžiausias pasitikrinimas yra knygų mugė. Dažniausiai esu kritikuojamas už didaktiką. Man labai aišku, ką aš noriu savo vaikams pasakyti, kad jie to ar ano nedarytų. Kartais knygoje ne visada pavyksta „nuvilkti“ taip giliai, kad tai būtų tik nujaučiama, arba mažiau girdima. Kita vertus, aš netgi ėmiau to nevengti, manau, kad reikia labai aiškiai viską išsakyti. Nes šis amžius reikalauja tikslumo, negali potekstėmis kalbėti. Jei nepasakysi tiesiai šviesiai, didelė dalis auditorijos nesupras, apie ką kalbi.

- Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje numatoma jūsų filmų retrospektyva. Ką atvežėte klaipėdiečiams?

- Aš organizatoriams pasiūliau visus filmus. Jų esu sukūręs apie dvidešimt. O jeigu peržiūrėtume studijos „A Propos“ veiklą, kuriai vadovauju, tai tokių filmų būtų apie trisdešimt. Tai daugiausiai menininkų, rašytojų portretai arba dokumentiniai filmai apie istoriją, “Sausio tryliktąją”, “Kovo vienuoliktąją”, “Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį”, „Baladė apie Daumantą“. Ką jie atsirinko, nežinau.

- Iš jų ir kritikų geriausiu laikomą „Vilių Orvidą“?

- Vilius Orvidas yra mano mėgiamiausias personažas. Tai ypatingos šviesos žmogus. Ir niekaip negaliu nuo jo atitrūkti – išleidau filmą, atsiminimų knygą, dabar statom spektaklį. Su Sigute net galvojam apie vaikišką knygutę. „Išprominti“, kaip sakoma, iki galo, nes ypač valdininkai nesupranta, kokią turime vertybę.

Spektaklį statysiu pagal knygą „Kitoks Vilius Orvidas“. Jį vaidins Vilius Kirkilionis. Statome Lėlės teatre, bet tai nebus lėlių spektaklis. Veiksmas vyksta dieną po Viliaus mirties, kai jisai patenka į tą pereinamąjį etapą lyg į skaistyklą. Jis perpasakoja savo gyvenimą, kūrybinius dalykus ir išsprendžia tai, kas buvo neišsprendžiama realiame gyvenime. Mes pasirinkome skaudžiausią vietą – santykį su mama, tai yra tai, ką jis turi besąlygiškai išspręsti, atleisti.