Paroda, kurios pavadinimas neturi nieko bendra su vienatve

Tapytoja Milda Gailiūtė kviečia į personalinę parodą "Viena" galerijoje "Meno parkas". Neapsigaukite – pavadinimas neturi nieko bendra su vienatve.

Atgaiva mintims

Parodos autorė 2012 m. kelis mėnesius gyveno ir kūrė Vienoje. Galimybė dalyvauti programoje menininkų rezidencijų programoje "Artist-in-Residence" buvo projekto "Jaunojo tapytojo prizas 2011" apdovanojimas, kurį paskyrė Austrijos švietimo, meno ir kultūros ministerija. Taigi "Viena" – tai menininkės įspūdžių peizažai (ir ne tik) iš rezidencijos Austrijos sostinėje.

Rašyti apie jaunosios kartos menininkės darbus nelengva. Paveiksluose M.Gailiūtė atsiriboja nuo sunkių, sodrių potėpių, faktūrų, konkrečių siužetų ar netgi – spalvų. Tokius kūrinius daug lengviau pajausti. Atsipalaidavus panardinti akis į neįprastus tapybai, dažo liejimo technika atliktus darbus ir juose pažvelgti į tolius, pajusti harmoniją su gamta, užsimiršti, galbūt pamedituoti.

Į galerijos erdvę įsilieję sunkiai nusakomos spalvos paveikslai (vaizdingiausiai juos galima pavadinti pelkės, tvenkinio spalva) sukuria vienybės įspūdį. Kintantys vaizdiniai neįpareigojantys, nesunkinantys minčių, priešingai, leidžiantys joms srauniai tekėti įvairiomis kryptimis.

Norisi pacituoti kinų filosofą Laozi: "Žmogus, kol gyvas, yra švelnus ir silpnas; miręs jis – kietas ir tvirtas. Žolės ir medžiai, kol gyvi, yra švelnūs ir liauni; mirę jie – suvytę ir sausi. Tad kieti ir tvirti yra iš merdėjančių padermės; švelnūs ir silpni – iš gyvybingų giminės (...)."

Tvenkinys, virtęs šaltiniu

Švelni, jautri, pauzių ir nutylėjimų kupina menininkės tapyba savo gyvastingumu išsiskiria šiuolaikinio meno kontekste. Kartais juk visi pavargstame nuo vaizdų pertekliaus, nuo įkyraus spalvų mirgėjimo gatvėse, parduotuvėse, žurnaluose, televizorių ekranuose. Taip ir norisi ištrūkti iš vartojimą skatinančių gniaužtų ir pailsėti, nuraminti įsiaudrinusias mintis. M.Gailiūtės tapyba – savotiška mūsų perteklinės visuomenės terapija.
Parodoje išsiskiria mažo formato darbas "Tai ne monochromija, o tikra Laudono prūdo spalva". Šis mažas kūrinėlis – tarsi paaiškinimas, iš kur radosi toji mįslinga spalva, taip godžiai įsigėrusi į visus tapytojos darbus. Vien spalvos pakanka, kad žiūrovas imtų kurti istoriją apie šį vandens telkinį, pamatytų jo paviršiuje raibuliuojančias formas, surinktų atspindžius nuo glotnaus vandens paviršiaus.

Pažinti pilnatvę

Septyniolikos drobių ciklas "Viena" – septyniolika autorės pasižvalgymų po Austrijos sostinę ir abstraktus, atmintin įstrigusių vaizdų užfiksavimas, siekiant žiūrovui perteikti jauseną, įspūdį. Didelio fromato kūriniai "Gražus peizažas Nr.1 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės)" ir "Gražus peizažas Nr.2 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės)" – užliūliuoja žvilgsnį ir norisi eiti vis giliau, praskleisti dažų dėmes, atrandant vis naujas teritorijas.

Nors menininkė rezidencijoje svečioje šalyje buvo neilgai, tačiau Lietuvos ilgesys atsispindi jos kūrinyje "Lietuviškos duonos projektas". Šiuolaikinių technologijų įsigalėjimo tema parodoje taip pat paliesta – darbe "Asmenukė su žymiu paveikslu". Jame menininkė apeliuoja į šiuolaikinio jaunimo (ir ne tik) pamėgtą kiekvieno žingsnio fiksavimą ir viešinimą socialiniuose tinkluose. O kad tikrai įsitikintume, kad Vienoje tapytoja nebuvo ir nesijautė viena – kompozicija "Ne viena (iš kairės į dešinę: Marta, aš, Agnė, Lina ir Edita)" – mums tai įrodo.

"Nėra didesnės nedalios už negebėjimą pažinti pilnatvės; nėra didesnio paklydimo už nepasotinamus troškimus. Tad laimė, pažinus pilnatvę, yra laimė visiems laikams", – šia Laozi citata norisi palinkėti kiekvienam atrasti bent dalelę pilnatvės, o panorus pailsėti nuo chaotiško pasaulio – apsilankyti M.Gailiūtės parodoje.

Kas? M.Gailiūtės paroda "Viena".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki gruodžio 17 d.