Vienatvė dviese

Ne apie N.Kepenienės to paties pavadinimo („Vienatvė dviese“, 2000) romaną kalbėsime. Ir ne apie OKT spektaklį pagal S.Parulskio tekstą. Pasklaidykime P.Süskindo knygos „Kontrabosas“ puslapius...

Trumpai apie knygos, kuria P. Süskindas 1981 m. debiutavo, žanrą: „Kontrabosas“ yra pjesė. Jei dar tiksliau, - monologas. Gana nepopuliarus žanras ir tarp skaitytojų, ir tarp aktorių, tačiau būtų nedovanotina nutylėti, kad Lietuvoje jau vaidinamas tas bevardis trisdešimt penkerių metų Valstybinio teatro kontrabosininkas (V.Masalskio režisuotame spektaklyje šį vaidmenį atlieka Š.Puidokas). Tad belieka tikėtis, kad ir skaitytoją knyga susiras.

Teigiama, kad P. Süskindo „Kontrabosą“ patys pirmieji tinkamai įvertino muzikantai. Už profesionalumą kalbant apie instrumentus, grojimo technikas; už tikslias įžvalgas, už netikėtą muzikos istorijos interpretaciją. Matote, apie daugelį kompozitorių veikėjas sprendžia pagal tai, kokia jų kūriniuose yra kontraboso partitūra. Jis – niekam nežinomas kontrabosininkas, sėdintis orkestro gale – pamokslauja dirigentams, kritikuoja Vagnerį, niekina Mocartą; tvirtina kontrabosą esant visa ko pradžia ir pabaiga. Dar daugiau, - įrodo, kad „kontrabosas įveikia absoliutų Nieką, į kurį nugarmėti gresia ir muzikai, ir gyvenimui“ (p. 32).

Orkestras, kuriame groja veikėjas, - mažas sociumo modelis, su aiškia ir beveik nekintančia hierarchija, su įvairiais elgesio ir gyvenimo modeliais, fobijomis... Ir vis dėlto pjesė ne tik apie muzikantą, kuris gerdamas alų samprotauja apie orkestrą, muziką ar kompozitorius. Tai nepaprastai vienišo, o sykiu ir ekscentriško, nedrąsaus ir tuo pat metu pretenzingo kontrabosininko beviltiška meilė solistei Sarai, kuri tikriausiai nė nežino jį egzistuojant. Tai pakankamai apsirūpinusio ir apdrausto nuo netikėtumų žmogaus nuobodulio, pasyvumo „konspektas“. Tai noro griauti ir neryžtingumo drama. Emocijų ir intelekto dvikova... Pjesėje nestinga „frodiškųjų“ kompleksų pjūvių (veikėjas, kasdien grieždamas kontrabosu, jaučiasi tarytum prievartautų savo paties motiną) ir šekspyriško dramatizmo.

Kontrabosininkas - „saljeriško“ talento žmogus, mąstantis nelyg Mocartas, – sukelia pačius kontraversiškiausius jausmus: gailestį, juoką, pasibjaurėjimą, nuostabą. Tokius pat prieštaringus jausmus muzikantas jaučia (būtent – jaučia!) kontrabosui – savo likimui, prakeiksmui, „kliuviniui“: „Gal jūs man pasakysite, kurių velnių ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyriškis, tai yra aš, gyvena kartu su tokiu instrumentu, kuris jam nuolat trukdo?! Žmogišku, socialiniu, netgi transporto technikos, seksualiniu ir muzikiniu požiūriu tik trukdo?! Įspaudžia jam Kaino žymę?“

Žanas Batistas Genujis (iš romano „Kvepalai“), Džonatanas Noelis, banko apsaugos darbuotojas (iš apsakymo „Balandis“), bevardis kontrabosininkas – visi jie vienas kitam artimi: jie nesugeba bendrauti su kitais žmonėmis, yra apsėsti pamišėliškų idėjų, liguistų minčių, baimių ir nuo pesimistiškai suvokiamo pasaulio slepiasi „mažuose kambarėliuose“. P.Süskindo veikėjus vienija beviltiška pastanga rasti (įprasminti?) savo vietą pasaulyje...