„Vertėja“– jungtinis Šono ir Nikolės duetas Jungtinėse Tautose

Trys kokybės ženklai net nepradėjus peržiūros. Šonas Penas, Nikolė Kidman, Sidnis Polakas. Ypač galima pasitikėti pirmuoju. Antroji pastaruoju metu kiek nuvylė. Trečiasis paskutinį sykį režisieriaus pareigas ėjo prieš septynerius metus ir užsiėmė prodiusavimu.

Visi trys – „Oskaro“ laureatai. Seniausias – režisierius Polakas, jis auksinę statulėlę liūliavo 1986 – aisiais. Jauniausias laureatas yra Šonas Penas, tai nutiko vos prieš porą metų. O jei visai nuoširdžiai ir atvirai – jis, ko gero, pati įdomiausia kino asmenybė. Ir kaip aktorius, ir kaip žmogus. Ir nepaisant to, kad Polakas – pripažintas politinio kino asas, būtent Šonas iš visos trijulės politiškai aktyviausias. Kone vienintelis palaikė Maiklą Mūrą „Oskarų“ ceremonijoje tariant skandalinguosius žodžius „Gėda, pone Bušai“.

Atvirai žiniasklaidoje išreiškė antikarines pažiūras. Ir net nuvyko į Iraką, kur vos išvengė kulkų. Vėliau parašė dienoraštyje, kad spruko iš šios amerikiečių okupuotos šalies, nes išsigando, kad vaikai augs be tėvo.

Rašė, kad matė pačių amerikiečių veiduose baisų nusivylimą savo veiksmais. Matė karo baimę ir siaubą. Todėl vaidinti FTB agentą – jam ne naujiena. Tik dar vienas iššūkis karjeroje. Ir vienas iš nedaugelio šansų užsidirbti pirmąjį „hitą“, kuris surinktų daugiau nei šimtą milijonų dolerių.

Keista, ar ne? Aktorius, kurį gerbia ir net dievina kolegos, gerai pažįsta publika – ir nė vieno superfilmo? Štai jums atsakymas – Šonas Penas ne kartą pareiškė, kad milijoniniai honorarai jo nedomina, jis puikiai gali išsiversti ir su vienu „baksų“ milijonu per metus. Bet būtinai – su keliais pritrenkiančiais vaidmenimis. Apie kuriuos galbūt jūs taip nieko ir neišgirsite, nes Holivudo mastais tai bus maži filmai.

Ta prasme „Vertėja“ - didelis filmas. Kainavo 80 milijonų dolerių, jam išgalvota afrikietiška „ku“ kalba, pirmą sykį filmuota Jungtinių tautų būstinėje. Kruopščiai išanalizuoti teisiniai aspektai. Nerasta didelių loginių klaidų. Pavyzdžiui, „Baimės kaina“ su Afleku prieš šią juostą atrodo kaip vaikiškų kliedesių rinkinys.

Tačiau yra ir kita reikalo pusė – žiūrovų. Šiais vizualiųjų efektų laikais pakankamai rimtas politinis trileris atrodo tik kaip „sudetektyvintas“ žinių siužetas. Ištemptas iki dviejų valandų. Per jas – jokių revoliucinių triukų, tik žmonių charakteriai ir psichologinė įtampa. Deja, tam, kas per pašaipųjį „Klausimėlį“ Aleksandrą Makedonietį apšaukia estrados dainininku, subtili įtampa – nė motais. Vienas geriausių politinių trilerių „Trylika lemtingų dienų“ patyrė konkretų finansinį krachą...

Kitas dalykas – patyręs kino menininkas Sidnis Polakas bando to išvengti, įvesdamas atskirą vertėjos, išgirdusios apie galimą žmogžudystę, ir ja nenorinčio iki galo patikėti pareigūno asmeninių santykių linija. Kidman ir Penas šimtu tūkstančių procentų pateisina pasitikėjimą ir ištraukia filmą ten, kur jis ima buksuoti ties plepalų duobe. Rašė penki scenaristai ir aiškiai ne kung fu filmų gerbėjai. Orientuoti į mases, bet protingai ir su saiku. Veiksmo yra tiek, kiek jo reikia. Be to, jis grindžiamas senaisiais – kietaisiais – tikroviškaisiais triukais bei spec.efektais. Be abejo, Holivudo mastas visur griežtai išlaikytas – nuo iškalbingų natūralių peizažų iki gigantiškų scenų, kurioms ir išleisti pinigai. Tarkim, taip – klasikinis detektyvas su šiuolaikinio pasaulio veikėjais. Taisyklingas, pedantiškai atkuriantis smulkmenas ir beatodairiškai pasitikintis aktorių pora. Nes jei ne Nikolė su Šonu, būtų tiesiog geras televizijos filmas su filmavimais iš sraigtasparnių. O dabar turime pilnavertę įtampos mašiną, kuri nors su trūktelėjimais, bet važiuoja. Kaip geriausiomis „Šakalo“, „Karo meno“ ir „Apgulties“ dienomis. Su “sultinga” humanizmo ir įmantria lyrizmo porcija. Nors sako, kad tikrosios Jungtinės Tautos – biurokratijos knibždėlynas.