Verbų sekmadienis: ne aš plaku, verba plaka!

Į Jeruzalę atvykstantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją šaukdami „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ ir klojo ant kelio drabužius ir medžių šakeles. Verbų sekmadienio procesijų tradicija žinoma nuo IV a., ji vykdavo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę.

Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas pradėtas V a.

Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.

Nuo seno Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbelę. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“. Plakdami sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“

Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija, ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.

Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais ir žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradiciškai per Verbas bažnyčių šventoriuose ir prieigose būdavo rengiami turgūs.