Mūsų tradicijos

„Vėlungis“ atpūtė žvejiškas tradicijas

Jau antrus metus Giruliuose, „Žuvėdros“ stovykloje kelias gegužės dienas netyla vaikų klegesys, mišką užlieja lietuvių liaudies dainos, o tarp pakumpusių pušų įsikūrę mažieji meistreliai nuo ryto ligi vakaro lipdo, pina, audžia, drožia. Tai - tradicinės regioninės vaikų ir jaunimo etninės kultūros stovyklos „Vėlungis“ teritorija, kurioje savivaldybės Etnokultūros centro iniciatyva šiemet poilsiavo ir žuvininkų papročiais, amatais, folkloru domėjosi net 240 Klaipėdos regiono folkloro kolektyvų vaikų.

Drožė laivelius

Žvarbokas pavasario oras neatšaldė stovykloje susirinkusių vaikų ir kolektyvų vadovų entuziazmo. Medžio drožėjas Raimundas Puškorius, į stovyklą iš Kretingos atsivežęs penkis jaunuosius pameistrius, buvo nuolat apsuptas smalsiai žibančių vaikų akučių.

Kvepiančiu skiedrų patalu nuklota žolė, eilutė mažųjų drožėjų, laukiančių, kol galės į rankas paimti įrankį ir pabaigti savo laivelį. Tokia šiemetės stovyklos tema – „Žuvininkų papročiai, amatai, folkloras“. Medžio drožėjas sakė, kad kai kurių vaikų neįgudusias rankeles „papuošė“ nuospaudos, buvo ištryškę ir keli kraujo lašai – netyčia brūkštelėjus įnagiu. „Labiausiai vaikams prireikė kantrybės laukti eilėje prie įrankių“,- šypsojosi R.Puškorius, su pasididžiavimu demonstruodamas vaikų išdrožtus įvairių formų laivelius ir žuvis.

Audė ir vyrai

Žuvis iš molio lipdė ir keramiko Raimondo Prikocko kompanija. Tautodailininkas sakė visą naktį „kepsiąs“ vaikų lipdinius – tiek daug jų prikurta.

Kaip ir pernai, mergaitės kantriai laukė eilėje, kol Dalia Kaščionienė supins kasas klaipėdietišku papročiu. Jas pavydžiai stebėjo trumpaplaukiai berniukai. Etninės kultūros stovykloje niekas neskirsto amatų į moteriškus ir vyriškus. Ant kojūkų drąsiai stypinėjo tiek berniukai, tiek mergaitės, o juostų audimas sudomino ne vieną nutrūktgalvį vaikiną. Dvi valandas vykusios estafetės su žvejiškais atributais sukėlė ne mažiau aistrų negu krepšinio čempionatas, o šiurpių vakare, kurį vedė etnologė Gražina Kadžytė, plevenant laužo liepsnai, pagaugais kūnas ėjo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Svečiavosi žvejai

Prie jūros gyvenantiems, tačiau vis mažiau pažįstantiems šio krašto gyventojų papročius vaikams tikras lobis buvo stovykloje viešėję ir savo žvejiška patirtimi dalijęsi du septyniasdešimtmečiai „šišioniškiai“ žvejai – Jonas Freginas ir Ervinas Prūsas. Nuo 1949 metų į marias plaukęs žvejoti, buvęs Baltijos žvejų kolūkio darbuotojas, dabar pensininkas J.Freginas neslėpė, jog ilgisi anų laikų. „Traukia į jūrą ir dabar, bet nebėra galimybių. Pagaus, meškerę sulaužys...“- su nostalgija kalbėjo žvejys. Tačiau akimirksniu atgydavo, su kolega E.Prūsu prabilęs apie žvejybos subtilybes. „Esam ir mes bučiukais nėges žvejoję“,- išdidžiai sako J.Freginas Šilutės rajone, Rusnėje gyvenančiam ir iki šiolei vis dar žvejojančiam E.Prūsui. Šis vėjo nugairintu veidu žvejys giriasi, jog šiemet iš karklų nupynė 200 bučiukų nėgėms žvejoti. „Nežinot, kas yra nėgė? Riebi žuvis, panaši į ungurį, tik trumpesnė. Jas labai mėgsta latviai – mūsiškiai nevertina.

Daugiausiai nėgių latviams ir parduodame. Atvažiuoja „špikuliantai“, superka. Pas mus po 5 litus už kilogramą, o Latvijoje „eina“ po 15“,- amato paslaptimis dalijasi žvejys.

Šurmuliavo kiemuose

E.Prūsas su J.Freginu aistringai diskutuoja, kada geriausiai nėges žvejoti. Pasirodo, per bulviakasį. Tada ši žuvelė būna riebi ir labai skani. Galima nėges rūkyti su dūmais ir be dūmų, galima marinuoti stiklainiuose.

„Ar žinot tokią žuvį – perpelę? Panašiai kaip silkė. Mes ją vadindavome ir „maifiš“ – vokiškai. Sezoninė žuvis. Visus metus ruošdavomės jų žvejybai – kada į marias įeina“,- pasakoja J.Freginas. Jis demonstruoja dar vieną žvejybos „įrankį“ – venterį. Juo būdavo gaudomos baltžuvės – ešeriai, raudės. J.Freginas pats pindavo venterius, panašius į labai gudrius spąstus žuvims.

„Vėlungio“ etninės kultūros stovyklos šurmulys sekmadienį persikėlė į Klaipėdos senamiesčio kiemus, kuriuose vaikų folkloro kolektyvai paskleidė žydinčių laukinių serbentų aromatą, tris dienas repetuotų dainų ir ratelių melodijas, džiugino lipdytomis ir drožtomis žuvimis.

Ir atsisveikino iki kitos vasaros. Iki kito „Vėlungio“.