Veidrodžio magija: seniau saugojo net sudužusį

Prieš kelis šimtmečius veidrodis būdavo tik turtingiesiems priklausantis daiktas, prancūzų istorijoje net yra atvejų, kai žmonės nuskursdavo ir parduodavo žemės plotus už tai, kad galėtų jį įsigyti. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus dailės akademijos menotyrininkė dr. Indrė Užuotaitė. 

Anot jos, kai veidrodžių dar nebuvo, į savo atspindį žiūrėta vandenyje, nušlifavus akmenis ar metalą.

– Rašote, kad jau XIV amžiuje aukščiausio rango lietuviai turėjo mažus veidrodėlius. Kaip jie atrodydavo?

– Iš lietuviškų duomenų žinoma, kad veidrodžiai naudoti jau XIV–XV a. Lietuvoje jie rasti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmuose. Archeologai nerado pačių veidrodėlių, tik medinius fragmentus, kuriuos identifikavo kaip veidrodžių dėžutes. Jei tuometinį veidrodį suprantame kaip veidrodinį paviršių, tai buvo arba metalas, arba stiklas. Didelė tikimybė, kad XIV–XV a. tai buvo metalo plokštelės.

Žemutinės pilies teritorija – labai pelkinga vieta, ten gerai užsikonservavo mediniai radiniai, iš jų ir žinoma, kad veidrodžių būta. Tie veidrodėliai, mano manymu, buvo nešiojami, kišeniniai, su dviem uždaromis detalėmis. Kadangi ne taip paprasta medinius daiktus identifikuoti tokioje siauroje srityje, Lietuvos archeologai tai padarė remdamiesi panašiais vokiečių ir slavų archeologų radiniais.

Tai yra naujas atradimas. Kadangi visas miestas tuo metu buvo įsikūręs žemutinės pilies teritorijoje, sunku tiksliai nuspręsti, kas turėjo veidrodžius. Pagal europinę tradiciją, veidrodžiai buvo prabangos daiktai, todėl sprendžiama, kad jie galėjo priklausyti turtingųjų luomui.

– Kaip save matydavo lietuviai ir kitos tautos anksčiau, kai veidrodžių dar nebuvo?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
kas ji sukure
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių