„Vaško namai“: kas ekrane bus sukapotas anksčiau?

Kadangi nei „Herbis“, nei „11 ekstremalių užduočių“ nė iš tolo nepanašu į kiną, o „Fantastiško ketverto“ į Klaipėdą kol kas filmų platintojai nesiteikia atgabenti, tenka griebtis itin mylimo ir itin pastaruoju metu „išretėjusio“ siaubo žanro. „Vaško namai“ pas mus pristatomi su nemažu pavėlavimu, bet krauju be stabdžių laistoma juostikė vis dėlto verta dėmesio. Bent jau, kad „siaubiako“ porūšis visai neišnyktų.

Prie „Vaško namų“ prisidėjo du pakankamai garsūs Holivudo padarai – „Oskaro“ laureatas režisierius Robertas Zemekis ir „Matricos“ trilogiją prodiusavęs Džoelis Silveris. Taigi šie du tipai šmėžuoja titruose kaip svarbiausi prodiuseriai. O pats filmelis sėkmingai pavogė kitos siaubo juostos jaunimui „Lemtingas posūkis“ pradžią. Jaunuoliai keliauja, mašinėlė sulūžta, o miškelyje yra siaubavietė, kur porelė monstrų iš bėdon patekusių turistų lipdo vaško figūras.

Po to mes grįžtame į auksinius „slešerio“ žanro laikus – 80-aisiais populiarumu ir klyksmu niekas negalėjo prilygti „Helouvyno“ ir „Penktadienio, 13-osios“ kino serialams. O jų esmė tokia... Komandą nelaimėlių paeiliui išradingai kapoja, pjauna, bado, drasko ir t. t., ir t. t. kultiniai išsigimėliai Maiklas Majersas ir Džeisonas Bepavardis. Pridedama šiek tiek juodo humoro ir amerikietiškos buities autoironijos, sumaišoma su nenutrūkstamomis gaudynėmis ir žudynėmis meilės akto metu. Visiems aišku, kad beveik visi žus, o vienas ar du „išlikėliai“ pagaliau sudoros monstrą. Vėliau tokių juostų buvo prikurta tiek, kad žiūrovai iš nuobodumo galėjo persipjauti gerkles bilietais į kinoteatrą. Bangai atslūgus sekė štilis. Kol netikėtai atnaujintos „Teksaso skerdynės“ JAV įšoko į lankomiausių filmų dešimtuko viršūnę. Tada vėl prasidėjo...

Pradedančiojo režisieriaus Žomo Sera garbei tenka pripažinti, kad „Vaško namai“ – labiausiai nusisekęs iš visų šiuolaikinių „slešerių“. Kvailybių ir nelogikos apstu, tačiau kraupi aplinka ir ore tvyranti baimė atima bet kokį šansą pagalvoti apie savo intelekto koeficientą. Užsimiršti vaško koridoriuose ir kiekvieną nesąmonę priimi kaip filmo autorių bandymą pasišaipyti iš herojų, žanro ir savęs. Maždaug – mes žinome, kad jūs žinote, kaip klostysis reikalai, bet jie klostysis baisiai, todėl net pasiruošę krūptelėti vis tiek krūptelėsite. Iš pradžių veidą nušvies pagiežinga „aha, taip ir maniau“ šypsena, bet vėliau ji staiga pavirs perkreipta baimės grimasa.

Vadinasi, žanras vyksta ir įvyksta, nepai-sant daugybės minusų. Pavyzdžiui, pirmas kojų užvertimas mus „užverčia“ prabėgus jau pusei brangaus ekrano laiko. Arba – iš pradžių tiek daug erdvės charakteriams, o paskui jie tiesiog išmetami į potencialių lavonėlių aptvarą. Kraujo ir odos atplaišų labai daug, koks Krokodilas Dandis ne vieną kostiumą pasisiūtų. Vaškinės figūros atrodo kruopščiai pagamintos, kad primintų ekskursijas po vaško muziejus. Capt už rankos, ir Stalino figūra jus suvynioja į kokoną... Jei kada nors lankeisi rusiškame keliaujančiame vaškinių figūrų muziejuje, per sekantį vizitą sėlinsi atsargiai...

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad rimtų kino kritikų pašiepiama Paris Hilton ne tokia jau beviltiška ir frazes pasako su didesniu entuziazmu nei Van Damas. Mergina tikrai nenori būti vaškine lėlė. Kaip ir pats filmas. Šiandien siaubo žanre bet koks gyvumas jau savaime neblogai. Ryt pareikalausime daugiau.