Septynių knygų autorius L.Gustainis prozą ir poeziją laiko artimomis giminaitėmis

Prieš pat Naujuosius „Nemuno“ leidybinė grupė išleido Liudo Gustainio eilėraščių rinkinį „Taško bedugnės“. Tai trečioji rašytojo poezijos knyga. Proza kiekybiškai nusveria jo kūrybos balansą, tačiau L.Gustainis abiejų žanrų nelaiko priešingais literatūros upės krantais.

„Pagal mąstymo struktūrą nesu tolimas poezijai, nors rašau tik baltosiomis eilėmis. Jaučiu polinkį į sintezę ir simbolius. Būtent tuo reikėtų aiškinti ir kai kurias mano prozos ypatybes. Eilėraštis man panašus į trumpą novelę“, – teigia rašytojas.

Paplitęs teiginys, kad eilėraščių rašymas – jaunųjų dalia, L.Gustainiui neatrodo aksioma. „Tas pasakymas gimė iš suvokimo, kad poezija – tai pakylėta, skrajojanti dvasia. Tačiau tokia tik nedidelė poezijos atšaka. Mano galva, poezija yra kiekviena egzistencijos akimirka, suvokiame mes tai ar ne. Drįsčiau teigti, kad suvokti šitokias akimirkas ir jas parodyti gali bet kokio amžiaus žmogus. Jeigu, žinoma, jo dvasia išlaikė gyvastį.“ Pirmasis L.Gustainio novelių rinkinys „Raganė“ išėjo 1986-aisiais. Po ilgokos dešimties metų pauzės rašytojo bibliografiją papildė poezijos rinkiniai „Eiliūnės“ (1997) ir „Tavyje“ (2001), apsakymų knyga „Varnų kola“ (1998), romanai „Peržengti prarają“ (2002), „Kaip ir anuomet“ (2006). Pastarasis kūrinys prisodrintas istorinių personažų ir skirtingų laiko klodų, kuriuos skiria tūkstantmečiai. Skirtingų epochų ir kultūrų veikėjai susitinka viename laike ir erdvėje. Tačiau L.Gustainis romane „Kaip ir anuomet“ pirmenybę teikia ne objektyviam įvykių aprašymui ir logiškai jų sekai. „Svarbesnė istorija yra ta, kuri kunkuliuoja ir lydosi sielos gelmėse“, – tokia rašytojo nuostata.

Šiuo metu L.Gustainis rašo tris skirtingus tekstus: eilėraščius, romaną ir, pasak jo, kažką panašaus į trumpas fantastines humoreskas ar satyras. „Kurie minėtų tekstų išaugs iki knygos, negaliu pasakyti“, – prisipažįsta jis.

Kas yra svarbiausi dalykai, kuriuos rašytojas nori perkelti į rankraštį ir pasidalyti su skaitytoju? „Visi žmonės skirtingai mato pasaulį, ir nėra nė vieno, kuris jam prieinamais būdais nesistengtų savo regėjimu pasidalyti su kitais. Rašymas, kaip ir bet kuri kita veikla, yra egzistencijos esmės ieškojimas. Kiekvienas žmogus egzistencijos esmę jaučia kitaip, ir būna smagu, kai pavyksta suvokti ir priimti kito žmogaus pasaulį“, – sako L.Gustainis.

Rašytojas jau daug metų gyvena ir darbuojasi Kaune, čia 1999 metais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Tačiau jo šaknys – Žemaitijoje. „Gimiau ir užaugau Mažeikiuose, Rygos universitete baigiau anglų kalbos ir literatūros studijas. Užsienio kalba man buvo kaip langas į pasaulį. Kadangi rašytojas negali išeiti į užtarnautą poilsį, tai aš ir toliau dirbu. Rašau, o kai randu laisvesnę minutę, užsiimu kitais meniniais pomėgiais – skulptūra, kartais – tapyba.“