Vaizduotė mirė. vaizduokitės

S.Beketo knygoje „Prancūziški apsakymai“ (leidykla „Pasviręs pasaulis“, 2006) publikuojama trylika 1946-1975 metais parašytų trumpųjų tekstų. Žodį „tekstai“ vartoju sąmoningai, kadangi dėl jų žanro kritikai nesutaria. Kas tai: eksperimentinės dramos, meditacija, poezija, juodraščių fragmentai? Tam tikra kūrybos anomalija ar esmės išgryninimas? Tekstai balansuoja tarp išbaigtumo ir neišbaigtumo, tarp sąmonės ir nesąmonės, eksperimento ir tradicinio pasakojimo.

Penktąjį dešimtmetį S.Beketas pamažu liovėsi rašęs angliškai, netgi abejojo, ar išvis daugiau šia kalba rašys (kaip žinome, vis dėlto rašė). Po Antrojo pasaulinio karo nusprendęs, kad ankstesnėje jo kūryboje per daug satyros ir kvailumo, šmaikščių airiškų posakių, jis atsigręžė į prancūzų kalbą kaip mažiau lyrišką ir labiau tinkamą rašyti „be stiliaus“. Rašytojas siekė kurti „nežodinę literatūrą“, kurioje „užsilikusius“ žodžius pabrėžtų tyla. Taip jau nutiko, kad tas „nestilingumas“ - sulaužyta sintaksė, mažakalbystė, aižėjanti, vos užčiuopus subyranti mintis, ilgos pauzės - ir tapo gana lengvai atpažįstamo beketiško stiliaus dalimi.

Anot G.Steinerio, įprasta, kad su tam tikra esatimi, vadinama tekstu, siekiame susipažinti, suvokti ją kaip bet ką į mus artėjantį. Bet S.Beketas su skaitytoju niūriai pokštauja – tekstų kalba nerišli, nes sudaryta iš logiškų, tačiau vienas su kitu nesukimbančių kalbos segmentų. Ji liejasi kaip monologas asmens, pasimetusio tarp savęs ir pasaulio, nesugebančio (gal ir nenorinčio) bendrauti, fiziškai bjauraus (senas, dvokiantis, yrantis), gyvenančio antipatiškai. Atrodo, kad kalba pamišėlis ar mintis mėgina verbalizuoti nebylys. Šie tekstai – monologai. Neaiškūs, padriki, statiški. Anot S.Repečkos, „rašytojas, nuolat griaudamas pasakojimą, vis dėlto sukuria jį, jis nekalba apie absurdą, o pačią kalbą, kaip pagrindinę žmonių bendravimo priemonę, paverčia absurdu.“ (p. 9).

„Žmogus yra miręs“, - tarsi skelbia S.Beketas, kažkokiame belaikiame erdvės matmenyje įkalinęs seną, niekam nereikalingą, kalbantį su savimi žmogų, nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos einantį į mirtį. Tokiam žmogui pasaulyje vietos nėra – jis neturi namų, jis nedirba, jo nesupranta. Visa sulėtinta, ištęsta. Kankinantis laukimas, kad kas nors įvyks, pasikeis, atsimuša į neišvengiamą išvadą: nieko svarbaus nėra ir nebuvo, žmogus tėra marionetė nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Jam telieka laukti mirties (nors ir laukimas tėra žaidžiamas).

„Nežinau, aš čionai, tai visa, ką žinau, kad tai visą laiką ne aš, reikia su tuo apsiprasti. Niekur nėra nei kūno, nei kuo mirti. Palik visa tai, norėti visa tai palikti, nežinant, kas tai yra, visa tai, greit pasakyta ir greit padaryta, tuščiai, niekas nepajudėjo, niekas nekalbėjo. Čia niekas nevyks, čia nieko nebus, bent jau netrukus. Išvykimai, istorijos, rytoj jų nebus. Ir balsai, iš kur jie besklistų, yra tikrai mirę.“ (p. 101).

Skaityti S.Beketo tekstus nėra paprasta, miela ar gera. Gal net nėra malonu – labai jau nejaukus tas pasaulis, kuriame stokojama aiškesnių ryšių, santykių. Vis dėlto – jeigu jau apsispręsite skaityti - skaitykite lėtai, žinodami, kad turite vaizduotę, kad „absurdų“ recepcija dar nesibaigė.

Beje, šiemet švenčiamos 100-osios S.Beketo gimimo metinės – tebūnie šis tekstukas pagarbos ženklas skeptiškajam Nobelio premijos laureatui, „tyliajam naratyvo reformatoriui“. Nors, esu įsitikinusi, S.Beketui mielesnė būtų tyla: „Žodžiai irgi lėti, lėti, tema miršta prieš pasiekdama žodį, žodžiai ir sustoja. Tai gal geriau nei plepalai?“ (p. 95).