Vaikystės gatvė

Galbūt kaip tik dabar knygyne prie Ericho Kestnerio knygos „Kenigsbruko gatvė ir aš“ („Gimtasis žodis“, 2006) stoviniuoja malonusis skaitytojas ir svarsto, pirkti ar nepirkti ją – juk apysaka lyg ir vaikams... Tai jam šaukiu: pirkti! Pirkti, skaityti, dovanoti, skolintis!.. Nes tai knyga visiems, mėgstantiems gerą literatūrą. Viliuosi, kad mano entuziazmui pritaria bent kelios dešimtys šią knygą skaičiusiųjų.

Iš didžiulės arklių pirklių, mėsininkų, kalvių, odininkų giminės kilęs ir 1899 m. Drezdene gimęs romanų autorius, vaikų rašytojas ir poetas primena: „Skaitymo šalis – tai paslaptingas bekraštis žemynas. Iš juodų raidžių iškyla daiktai, žmonės, dvasios ir dievai, kurių kitaip neišvysi. Tas, kuris dar nemoka skaityti, mato vien tai, kas jam guli ar stovi priešais nosį: tėvą, durų skambutį, žibintų degiotoją, dviratį, gėlių puokštę ir bažnyčios bokštą pro langą. Tas, kuris moka skaityti, sėdi prie knygos ir staiga mato Kilimandžarą arba Karolį Didijį, Heklberį Finą krūmuose arba Dzeuzą jaučio pavidalu su gražiąja Europa ant nugaros. Kas moka skaityti, turi dar vieną porą akių, ir tegu tiktai pasisaugo, kad skaitydamas nesusigadintų pirmosios.“ (p. 82)

Lengvo, sąmojingo, kandaus stiliaus autorius apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ pasakoja apie savo gimines ir artimuosius, apie karališkąją Saksonijos sostinę, mokytojus ir gimnastikos treniruotes, apie šventinius vienturčio sūnaus rūpesčius. Apie vaiką, kuris taip norėjo mokytis, kad į mokyklą žingsniuodavo ir su skaudamais dantimis, su perkastu liežuviu ar su votimi ant sėdynės. Apie keliones su mama ir apie mamą, kuri „nesidairė nei į kairę, nei į dešinę“, be proto daug ir sunkiai dirbdama galvojo tik apie vienintelį savo sūnų, kuris ją – pervargusią, išsekusią, beveik be sąmonės – parsivesdavo nuo vieno kurio tilto... Tai pasakojimas apie gerą, teigiamą, linksmą, išradingą berniuką, vertinusį ir branginusį kiekvieną motinos pastangą: „Jos korta buvau aš. Todėl turėjau laimėti. Todėl negalėjau jos apvilti. Todėl tapau geriausiu mokiniu ir pavyzdingiausiu sūnumi. ...> Ir jeigu aš, būdamas jos kapitalas ir korta, kartais pavargdavau nuo pareigos laimėti ir vien tiktai laimėti, man padėdavo paskutinė atspara: aš mylėjau savo tobulą mamą. Aš ją labai mylėjau.“ (p. 122). Ar yra dabar tokių berniukų? Tikriausiai yra. Bent jau E. Kestneris niekada neabejojo ateinančia nauja karta...

Išgyvenusiam du pasaulinius karus ir didžiules gyvenimo permainas rašytojui vaikystė reiškė nepaprastai daug – savotiškas „laimingas atostogas“, kurias nutraukė 1914-ųjų rugpjūčio 1 dieną vokiečių imperatoriaus paskelbta mobilizacija. „Pasaulinis karas prasidėjo, - rašo E.Kestneris, - ir mano vaikystė baigėsi“. Kažkas rašė, kad būtent tais metais daugeliui europiečių prasidėjo ne kalendorinis, o tikrasis XX amžius...

Nepaprastai spalvinga, poetiška ir žaisminga knyga apie tai, kas amžina, ir apie tai, kas negrįžtamai dingo.