V. Kochanskytė – apie teatro misiją pakylėti virš kasdienybės

– Šiais laikais turbūt labai sunku kurti šviesius spektaklius, kai kiekvienas žmogus savyje išgyvena tam tikrą apokalipsę. O kaip šis neramus laikotarpis veikia jus?

– Tai laikas, kai ieškoma būdų, kaip išmokti gyventi su virusu. Šiuo metu mūsų visų gyvenimas neapribotas, tik apsunkintas. Tokioje situacijoje geriausiai matyti, kaip žmonės suvokia laisvę. Ar kaip anarchiją, chaosą, o gal kaip bendruomeniškumą, kai negali daryti, ką nori, nenuskriausdamas šalia esančio žmogaus. Tad viskas paprasta: jei negyveni miške, nesi vienas, turi laikytis bendrų elgesio taisyklių.

Kaip pandemija palietė mane? Nebegaliu taip aktyviai, kaip anksčiau, keliauti per Lietuvą su programomis, bet atsirado kitų veiklų, kurioms nerasdavau laiko važinėdama. Pagaliau sulaukė rėmimo mano idėja išleisti Mykolo Kleopo Oginskio poezijos knygą, tad teko pasidarbuoti prie jos sudarymo.

Iškeliavus amžinosios šviesos keliu pedagogui ir choreografui Algirdui Jurgelevičiui, buvę Kauno medicinos instituto šokėjai ir Kauno "Tautos namų" tautinių šokių kolektyvo "Suktinis" nariai (tarp jų ir aš) nusprendėme, kad turime palikti ateities kartoms žinią apie savo vadovą. Prisiėmusi atsakomybę sutvarkyti vadovo biografinių esė "Krūmo šaknys" rinkinį ir mūsų, buvusių jo šokėjų, prisiminimų knygą, turėjau daug darbo prie kompiuterio.

Beje, visai atjungiau televizorių ir radiją. Sąmoningas žmogus saugosi pats ir saugo kitus nuo viso to viešo gąsdinimo ir mirties baimės sėjimo. O gyventi visavertiškai aš turiu čia ir dabar, nes po tų kelerių metų, kai viskas aprims, jau versime kitą gyvenimo puslapį. Aktoriui laikas ypač svarbus. Kiti metai – kiti vaidmenys, o čia, žiūrėk, ir nauja aktorių karta ima žaižaruoti savo išmone. Tad atidėlioti rytdienai gyvenimo nesiruošiu ir kitų neraginu to daryti (juokiasi).

Aktoriui laikas ypač svarbus. Kiti metai – kiti vaidmenys, o čia, žiūrėk, ir nauja aktorių karta ima žaižaruoti savo išmone. Tad atidėlioti rytdienai gyvenimo nesiruošiu ir kitų neraginu to daryti.

– Esate matoma ir veikli socialiniuose tinkluose. Jūsų feisbukas mirgėte mirga nuotraukomis iš renginių bibliotekose, dvaruose, kultūros rūmuose. Gal slapta baigėte kokias kultūros vadybos pamokas?

– Už renginių sklaidos idėją feisbuke turiu būti dėkinga savo gerbėjams. Tai jie paprotino, kad, ruošdamasi kur nors vaidinti, turiu apie tai jiems pranešti. O ir iš bibliotekų, muziejų, kultūros centrų sulaukiu padėkos už pasidalijimą žinute apie būsimus ar buvusius įvykius. Pripažinkime, kameriniams renginiams viešumoje dėmesio mažoka. Pradėjusi keliauti po Lietuvą su programomis gana greit suvokiau, kad geriausia vadyba – tai gerai atliktas darbas, o geriausias įvertinimas – išvažiuojant po renginio iš organizatorių išgirsti: kai parengsite naują programą, paskambinkite, būtinai kokia nors proga pritaikysime.

– Esate viena stipriausių, produktyviausių literatūrinių-muzikinių-poetinių programų, kamerinių spektaklių kūrėjų. Įdomu, kokia buvo tokios teatrinės raiškos pradžia? Kaip supratote, kad tai jūsų kelias?

– Pradžių pradžia, ko gero, buvo Kauno literatūriniame teatre, kuriam vadovavo režisierius Giedrius Mackevičius, tuomet garsaus Kauno pantomimos teatro (rež. Modris Tenisonas) aktorius. Abu jo sukurti spektakliai vyko ne scenoje, o žiūrovų salės erdvėje. Sakytum, jau tada į pasąmonę buvo implantuota, kad teatras įmanomas ne tik teatro erdvėje. Vėliau, studijuojant konservatorijoje, žavėjo Monikos Mironaitės, Laimono Noreikos ir kitų aktorių literatūriniai vakarai. Kai dirbau Šiaulių dramos teatre, mane atrado bibliotekos, muziejai, kultūros centrai – pradėjo kviesti ruošti programas, vesti renginius įvairiomis progomis. Esu jiems dėkinga už daugybę kūrybinių provokacijų. Pamažu atradau savyje talentą kurti scenarijus, dramaturgiją, režisuoti, vedėjauti. Taip gimė ne tik literatūrinės programos, bet ir dialogiški interpretacijų vakarai, kameriniai spektakliai.

Žavi: aktorės V.Kochanskytės išorinis ir vidinis grožis laikui nepaveikus, nes puoselėjamas su meile. Žanetos Plečkaitienės nuotr.

– O kas jūsų spektakliams kuria scenografiją, kostiumus?

– Scenografija – minimali, kuriama iš detalių, kad galėtum prisitaikyti įvairiose erdvėse. Dažnai ieškoma sprendimų, priklausomai nuo vaidybos vietos. Svarbiu elementu tampa kostiumas, kuriuo galima atskleisti ne tik personažo charakterį, bet ir atspindėti laikmetį. Kai ką pasisiuvi, kartais nusiperki ar pasiskolini iš teatro. Geras aktorius įtaigus ir be ypatingos scenos mašinerijos.

– Minėjote, kad esate ansamblio žmogus. Ar nesunku burti meno žmones draugėn: juk visi su savo norais, lūkesčiais, individualybėmis...

– Kvietiesi kūrybinės bičiulystės bendraminčius, artimus dvasia, gyvenimo nuostatomis žmones. Ne aš viena, savęs iki galo nerealizuojanti didžiojoje scenoje. O neišnaudota kūrybinė energija gali ir susprogdinti (juokiasi).

– Vis dėlto turi būti vienas žmogus, kuris imtųsi scenarijaus, režisūros, organizacinių reikalų, reklamos. Turbūt, kol vaidinote teatre, nė negalvojote, kiek užslėptų neišnaudotų kūrybinių resursų jumyse verda ir laukia proveržio?

– Ko gero, iš etato teatre pasitraukiau dėl to, kad aiškiai suvokiau – niekam kitam laiko jau nebeliko: tik daryti tai, ką noriu, ir daryti tai su meile. Drauge su bendraminčiais sukūrėme ne vieną programą ar spektaklį. Galiu pasidžiaugti vien šių metų kūrybos derliumi, skirtu Vytauto Mačernio jubiliejui. Poezijos spektaklis "Regėjimų šviesoje" (drauge su aktoriumi Anicetu Gendvilu ir dainininke Rasa Serra). Poezijos dedikacijos – "Jaučiu gaivinančius lapus ant lapų lašant" (drauge su bardu Jonu Baltoku), "Po Žemaitijos ir būties dangum" (drauge su aktoriumi Gediminu Storpirščiu), "Mačernio eilėmis pasauliui atsiskleiskim" (su aktoriumi A.Gendvilu ir choru "Polifonija"). Ir poeto mylimosios Bronės Vildžiūnaitės vaidmuo Telšių Žemaitės teatro spektaklyje "Karūna poetui" (režisierė Laimutė Pocevičienė). Džiaugiuosi, kad pasidaviau Maironio lietuvių literatūros muziejaus, choro "Polifonija" ir režisierės Laimutės gundymui vėl prisiliesti prie V.Mačernio mintijimų, drauge su poetu pabandyti dar kartą ieškoti atsakymų į esminius būties klausimus ir rasti liudijimą, kad kūryba suteikia jėgų ir stiprybės tęsti gyvenimo kelionę.

– Kurie poetai, rašytojai yra jūsų įkvėpėjai? Pagal ką juos renkatės – jų idėjų aktualumą šioms dienoms, o gal asmeninę sielos bendrystę?

– Labai įvairiai, o kartais ir netikėtai. Dar žiemą sulaukiau kvietimo iš Ožkabalių sukurti dr. Jono Basanavičiaus 170-ųjų gimimo metinių minėjimo programą Jono varduvių dieną. Kai pakviečiau įsijungti į programos ruošimą dainininką Liudą Mikalauską, jis pajuokavo, kad mielai, bet tik su sąlyga, jei jam nereikės prisiauginti barzdos. Taip gimė idėja sukurti nuotaikingą, dainingą programą apie "bernioką iš Suvalkijos lygumų". Ir patys buvom nudžiuginti pažinę svajingą, poetišką Lietuvos patriarcho asmenybės pusę, ir padėkos sulaukėme iš organizatorių, o kitais metais su šia programa ūpą kelsime atvykusiems Joninių švęsti ant Rambyno kalno.

– Spėju, kad nelengva surasti kūrėją, kurio žodžiai atlieptų širdį ir kurio jausmais galėtum išsilieti tarsi upė nekeisdama savo vagos.

– Tikrai nelengva surasti gerą medžiagą, per kurią galėtum ne tik išsisakyti, bet ir galėtum kažką prasmingo žiūrovui pasakyti. Kaip gerai, kad turiu, kas provokuoja, kviečia kūrybiškai bendradarbiauti. Rokiškio J.Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, prieš dvejus metus organizuodama Sofijos Tyzenhauzaitės rašytojų sambūrį, pakvietė mane sukurti konferencijos meninę dalį. Taip gimė spektaklis "Sofijos Tyzenhauzaitės jausmų atspindžiai".

Ką gi mes apie rašytoją, sukūrusią net dvyliką romanų, žinome? Dauguma tik tai, kad jos asmenybės žavesiui neatsispyrė imperatorius Aleksandras I. Ak, kaip norėjosi pabėgti nuo legendomis apipintos paslaptingosios Sofijos ir Aleksandro I meilės istorijos! O ar kūryba neliudija mūsų patirčių – asmeninių, kultūrinių, kūrybinių, istorinių?! Remdamasi knyga "Reminiscencijos" sukūriau scenarijų. Romantiškos meilės dramatiškus posūkius spektaklyje jautriai išgyvena Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Kristina Siurbytė ir Andrius Apšega, o į brandos sulaukusios Sofijos gyvenimo patirčių verpetus panardina mano ir pianistės Beatos Vingraitės dialogai. Po premjeros sujaudino rašytojos Ginos Viliūnės, knygos "Imperatoriaus meilužė" autorės, pripažinimas: "Jūsų teatrinė interpretacija tiksliausiai ir jautriausiai atspindi talentingą Sofijos asmenybę ir jos gyvenimo kelionę."

O šiais metais A.Matiukienės kvietimu su pianiste Šviese Čepliauskaite sukūrėme Sofijos sambūriui programą "XIX a. Vilniaus meno salonų žavesys".

Ne tik meno, bet ir gyvenimo tikslas turėtų būti meilė artimui. Ko gero, kai tai suvoksime, galime viltis, kad vėl pradės pulsuoti gyvenimas visa jėga, visu grožiu.

– Įkvėpimą, motyvaciją kurti atrandate tokiais skirtingais būdais, mokate megzti šiltus ilgamečius santykius su mažųjų miestelių kultūros židinių kurstytojais, bet ar nepasiilgstate didžiosios scenos?

– Žinoma, kad pasiilgstu. Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus mažojo teatro repertuare tebėra spektaklis Stefano Zweigo "24 valandos iš moters gyvenimo", kurį sukūrėme su aktorėmis Valda Bičkute ir Daiva Rudyte. O šį savaitgalį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato Gaetano Donizetti komišką operą "Pulko duktė", kuriame buvau pakviesta sukurti hercogienės vaidmenį. Nors ir nedidelį, bet laukiu premjeros su nekantrumu. Trokštu ir vėl pajusti didžiosios scenos magiją... Gaila, kad repeticijos jau eina į pabaigą. Draugiškas kolektyvas, bendravimas su spektaklio kūrėjais suteikė daug malonių jausmų.

Autentika: Lietuvos dvarai – puiki scenografija daugumai V.Kochanskytės spektaklių. "Sofijos Tyzenhauzaitės jausmų atspindžiai" Renavo dvare. Su imperatoriumi Aleksandru I (solistas A.Apšega).

– Vincentas van Goghas yra pasakęs: "Meno tikslas – meilė artimui. Menas gali išgelbėti jo sielą, o išgelbėta siela toliau gelbėja pasaulį." Ar jaučiate sąskambį su šiais genijaus žodžiais?

– Be abejonės. Ko gero, kūryba tik ir yra įmanoma, jei esi subrendęs tokiai išminčiai. Šv.Paulius laiške korintiečiams rašo: "Grožis – tai amžinybės atspindys. Tai nujautimas Dievo." Gal tą akimirką, kai mes kuriame grožį, esame persmelkti dieviškų kūrybinių galių? Gal tuo metu jaučiame harmoniją patys su savimi ir pasauliu? Ir kaip tik dėl to norime sustabdyti tą akimirką žavingą... Pastaruoju metu man norisi paredaguoti visiems gerai žinomą Fiodoro Dostojevskio frazę: "Grožis išgelbės pasaulį" ištariant – meilė išgelbės pasaulį arba papildant – grožis, kuriamas su meile. Gal šių dienų Dievo koronė pasaulį ir ištiko, kad nusigręžėme nuo artimo. Ne tik meno, bet ir gyvenimo tikslas turėtų būti meilė artimui. Ko gero, kai tai suvoksime, galime viltis, kad vėl pradės pulsuoti gyvenimas visa jėga, visu grožiu.

– Mamytės jau nebeturite, bet jos išminties krislai apie grožį, gėrį dukros širdyje gyvuos amžinai. Ar kalbėdavotės su ja apie meną?

– Iš mamos esu gavusi dvi pamokas apie meno prasmę, reikšmę žmogui. Pamenu, po Maksimo Gorkio spektaklio "Paskutinieji" (režisierius Jonas Vaitkus) mamos paklausiau, kaip jai patiko spektaklis. O ji man labai ramiai atsako: "Žinai, kad fabrike ir baisiau būna." Mama dirbo fabrike. Taip buvau išgydyta nuo snobizmo, arba, kitaip tariant, nuo noro smukdyti žmogaus dvasią.

Kai šiuo metu gan dažnai teatre regime formos dominantę ir nusigręžimą nuo turinio, o dar girdime visam tam liaupses, prisimenu kitą pokalbį. Kauno valstybiniame dramos teatre Eimuntas Nekrošius pastatė Sauliaus Šaltenio pjesę "Duokiškio baladės" apie dramatišką pokarį tuo laiku nauja teatro metaforų kalba. Mama jau po pirmojo veiksmo susijaudinusi paklausė: "Na, kaip tau?" Kai pasakiau, kad gal reikėtų palaukti spektaklio pabaigos, ji pasakė: "Vaikeli, gal tu nesupranti?.." Forma teatre turi būti idėjos, minčių išraiška. Jei neturi ko prasmingo pasakyti, tai gal geriau patylėk. Jei neturi kuo žiūrovo nudžiuginti, padėti atgauti pusiausvyrą, tikėjimą, tai gal geriau negaišink žmogui jo brangaus laiko. Nenuvilk žmogaus, kuris į teatrą eina kaip į grožio oazę, kur Dzeuso ir Mnemosinės mūzos dukterys gyvena.

Siekiu, kad žmonės, atėję į susitikimą su manimi, susimąstytų, patirtų gerų jausmų, apsvaigtų nuo emocijų srauto, prisipildytų vilties, o spektakliui pasibaigus – norėtų gyventi gražiau. Bent tą vakarą.

– Ar nemanote, kad šiandien į teatro šventovę dauguma žmonių skuba visai nenusiteikę sielos pakylėjimui – su džinsais, nespėję perrengti savos sielos švariais drabužiais po darbų? O juk ir spektakliai vyksta ne tik laisvadieniais, bet ir darbo dienomis.

– Taip, aš dar pamenu laikus, kai žiemą į teatrą su mama nešdavomės išeiginius batelius. Bet gal svarbiau ne drabužiai, o pasiruošti susitikti su meno pasauliu. Į teatrą mes įžengdavome tarsi į kokią šventovę, kurioje žmonės po sunkių darbų, gyvenimo išbandymų tikisi pasisemti vilties ir stiprybės, su meile žengti kasdienybės keliu. Pamenu, repetuojant Kauno dramos teatre Sašos vaidmenį Antono Čechovo pjesėje "Ivanovas", režisierius E.Nekrošius pasakė, kad norėtų sukurti tokį teatrą, kur po spektaklio žmogus išeidamas ir nuspausdamas durų rankeną, jaustųsi, kaip išeidamas iš bažnyčios, – kad rankeną spaus ir vėl įeidamas į teatrą. Man ši teatro misija – nešti viltį, meilę, gėrį – šventa iki šių dienų.