Portretas interjere

Užsispyręs dirbtuvės, drobės ir teptuko riteris

Tarp ekspresyviomis spalvomis trykštančių drobių tapytojas Vidas Pinkevičius atrodo lyg kito pasaulio žmogus: tik akimirkai – parodos atidarymui dailės salone „Paletė“ – išlindęs iš savo tvirtovės – dirbtuvės, kuri seniai tapo jaukiausiu jo dvasios prieglobsčiu. Neteko regėti legendinėmis stirtomis sukrautų tapytojo paveikslų, tačiau į parodos atidarymą susirinkę ir apie galybę sukauptų darbų prabilę V.Pinkevičiaus bičiuliai, privertė patikėti unikaliu menininko darbštumu, jo darboholiška meile spalvai, neišmatuojamose gilumose tūnančiam ir nuolat drobėse atbundančiam siužetui.

Šventė paveiksluose

Nekalbus kasdienybėje, verdantis kūryboje. Išsitaškęs naujausiuose paveiksluose, kuriuos šįkart vadina „Prisiminimais“. Didžioji dalis ciklo darbų – šių metų. Vienas kitas – dėl įdomumo – senesnis, tapytas ramesne maniera, tarsi atskiedžia žaižaruojantį „Prisiminimų“ pasaulį. Dideli formatai, spalvų saliutai ir net šventės atspindžiai tarsi bylotų apie aktyvų buvimą visuomenėje. Tačiau dailininkas neslepia, jog šventė – tik jo paveiksluose, pats – nelinkęs būti viešumoje, dalyvauti ir apskritai užsiimti kuo nors kitu, o ne kūryba. „Tai vienintelis mano pomėgis. Daugiau niekam kitam nebelieka laiko“,- sako V.Pinkevičius, draugų vadinamas užsispyrusiu dirbtuvės, drobės ir teptuko riteriu.

Negražu pačiam

Daugelis V.Pinkevičiaus gerbėjų jį vadina „periodų“ dailininku. „Susirgęs“ tema, ilgai gyvena joje, išjausdamas kiekvieną niuansą, potėpiuose užkoduodamas vis kitas emocijas. Tik vienam V.Pinkevičiui suvokiama, kodėl vienu metu jo paveiksluose ištisai žydi sodai, paskui – nukryžiavimo scenos. „Nuo savęs nepabėgsi,- tarsteli. - Tapyba– mano išraiškos būdas. Daugiau nieko ir nemoku...“

Daugybė jo dirbtuvėje sukauptų paveikslų – penas vaizduotei. Pasideda ant molberto, apžiūrinėja. Taip netikėtai gimsta naujos mintys. Taip atsiranda variacijos ta pačia tema.

„Nuo savęs sunku pabėgti. Neįmanoma verstis per galvą, keistis. Turiu savo stilių, ekspresyvų potėpį. Kartais tai, ką darau, pačiam pasidaro nebegražu. Bet nieko negaliu padaryti.

Šventė paveiksluose

Nekalbus kasdienybėje, verdantis kūryboje. Išsitaškęs naujausiuose paveiksluose, kuriuos šįkart vadina „Prisiminimais“. Didžioji dalis ciklo darbų – šių metų. Vienas kitas – dėl įdomumo – senesnis, tapytas ramesne maniera, tarsi atskiedžia žaižaruojantį „Prisiminimų“ pasaulį. Dideli formatai, spalvų saliutai ir net šventės atspindžiai tarsi bylotų apie aktyvų buvimą visuomenėje. Tačiau dailininkas neslepia, jog šventė – tik jo paveiksluose, pats – nelinkęs būti viešumoje, dalyvauti ir apskritai užsiimti kuo nors kitu, o ne kūryba. „Tai vienintelis mano pomėgis. Daugiau niekam kitam nebelieka laiko“,- sako V.Pinkevičius, draugų vadinamas užsispyrusiu dirbtuvės, drobės ir teptuko riteriu.

Negražu pačiam

Daugelis V.Pinkevičiaus gerbėjų jį vadina „periodų“ dailininku. „Susirgęs“ tema, ilgai gyvena joje, išjausdamas kiekvieną niuansą, potėpiuose užkoduodamas vis kitas emocijas. Tik vienam V.Pinkevičiui suvokiama, kodėl vienu metu jo paveiksluose ištisai žydi sodai, paskui – nukryžiavimo scenos. „Nuo savęs nepabėgsi,- tarsteli. - Tapyba– mano išraiškos būdas. Daugiau nieko ir nemoku...“

Daugybė jo dirbtuvėje sukauptų paveikslų – penas vaizduotei. Pasideda ant molberto, apžiūrinėja. Taip netikėtai gimsta naujos mintys. Taip atsiranda variacijos ta pačia tema.

„Nuo savęs sunku pabėgti. Neįmanoma verstis per galvą, keistis. Turiu savo stilių, ekspresyvų potėpį. Kartais tai, ką darau, pačiam pasidaro nebegražu. Bet nieko negaliu padaryti.

Laikui bėgant keičiasi kompozicija, spalviniai santykiai, o visa kita lieka taip pat“, - šiek tiek praveria savo kūrybinės virtuvės duris menininkas.

Pasako dažais

V.Pinkevičius mano, kad jeigu mokėtų išreikšti tai, ką pasako dažais ar grafinėmis priemonėmis, nereikėtų ir piešti. „Mano darbuose ir yra tai, ko aš negaliu pasakyti žodžiais“, - tarsi teisinasi, jog nesugeba motyvuoti kūrybos proceso.

Tačiau vis tiek rūpi užkliudyti „Prisiminimų“ temą. Ar tai tie prisiminimai, kurie verčia juos nuolat išsakyti, kurie slegia ar džiugina širdį? „Jau seniai nebepiešiu iš natūros, todėl kiekvienas darbas iš tiesų ir yra prisiminimas – to, ką kažkada matei, ką išgyvenai. Kur nors važinėdamas kartais brūkšteliu eskizą... Kai prieini prie molberto ir pradedi piešti, automatiškai viskas tampa prisiminimais“, - neatvirauja, bet ir neišsisukinėja nuo gana asmeniško klausimo. Po trumpos pauzės priduria: „Yra vaikystės prisiminimai, kurie retkarčiais atgyja, kaimas, kuriame užaugau ir baigiau vidurinę, vaizdai, kuriuos piešiau jaunystėje – tai man brangūs prisiminimai. Tačiau tai kažkur nutolo, nebėra tėvų, viskas pasikeitę...“

Mėgsta pastovumą

Pasak V.Pinkevičiaus, jis - pastovus žmogus, nelabai mėgstantis kardinalius pasikeitimus. Tačiau ryžosi išsikelti iš dirbtuvės, kurioje praleido daugiau kaip 30 metų! Tai tik dėl to, kad ji negeroje vietoje, nemalonių kaimynų apsuptyje – trūko kantrybė. „Sunku palikti vietą, kurioje išbuvau tiek metų“, - tarsteli. Bet iš karto atgyja, pasakodamas apie naująją dirbtuvę miesto centre, kurioje greitai įsikurs.

Nejaugi dailininko troškimo piešti nenugali niūrusis ruduo, lietus, melancholija? „Būna ir liūdnų nuotaikų, bet reikia prisiversti jas nugalėti. Ir dirbti“, - išduoda vaisto nuo liūdesio receptą.

Viskas taip paprasta – dirbti? Tai gal prieš darbą susikaupti padeda kavos puodelis? Ar pypkės dūmas? „Kartais surūkau ir pypkę, - garsiai nusijuokia. – O apskritai iš ryto esu labai darbingas. Nueinu į dirbtuvę ir tiesiog dirbu. Būna dienų, kada viskas labai gerai sekasi, lengvai pavyksta spalviniai santykiai. O kitą kartą – labai sunku, viskas tarsi iš rankų krenta. Bet vis tiek stengiuosi kažką padaryti. Esu pats prieš save atsakingas“, - sako „Prisiminimų“ autorius.