Už pirmąją vaikų valandėlę radijuje dėkingiausi okupuoto Vilniaus vaikai

R. Germanavičiūtė parengė daug laidų vyresniesiems moksleiviams. Žurnalistei tai buvo pats įdomiausias darbas. Ji prisimena laišką, kurį atsiuntė nusižudyti norinti mergina. Šis laiškas ir paskatino parengti laidą, kurios svečiai merginai ir kitiems klausytojams davė psichologinių patarimų. Iš merginos mamos R. Germanavičiūtė sužinojo, kad mergina paklausė naudingų patarimų.

1991 m. Sausio įvykių dienomis vaikų valandėlių transliacijos buvo nutrūkusios neilgam. Už tai L. Žadeikytė dėkinga aktorei Laimai Štrimaitytei, pakvietusiai rengti programas vaikams Jaunimo teatre. Jame nauji pasakų įrašai buvo daromi jau antrą dieną nuo radijo ir televizijos pastato užgrobimo.

Nors sovietmečiu jaunimui skirtos radijo laidos turėjo atiduoti duoklę ideologijai, bet teikė daug džiaugsmo klausytojams ir jų rengėjams. Australijoje gyvenanti žurnalistė Rita Baltušytė prisimena, kaip kūrė „Jaunimo radijo klubą“. Radijo laida buvo labai populiari, kūrėjai sulaukdavo daug skaitytojų laiškų. „Dirbant jaunimo redakcijoje, būdavo mažiau propagandos. Tai buvo radijas su žmogišku veidu“, – sako nuo ketvirto kurso radijuje dirbusi žurnalistė.

„Jaunimo radijo klubą“ kūrusi Diana Sokaitė-Vipartienė pasakoja, kad jai būdavo našta pranešinėti apie komjaunimo renginius ir panašius įvykius. „Dėl cenzūros viskas būdavo skaitoma nuo žodelio iki žodelio, nuo sakinio iki sakinio. Kaip chorai pradėdavo dainuoti nuo partijos himno, taip mums reikėdavo atsiliepti apie komjaunimo renginius. Tai mums buvo našta“, – pasakoja žurnalistė ir teigia, kad nors tai nebuvo lengva, ji stengdavosi ieškoti tokių temų, kurios būtų mažiau susijusios su tuomečio režimo propaganda. – Tokia žurnalistika, kokia yra dabar, mums buvo svajonė.“

Laidos būdavo kuriamos spontaniškai

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais nuspręsta atsisakyti sovietinio palikimo. Atsirado naujų laidų jaunimui, pradėtos transliuoti laidos „Juventus“ ir „38-asis greitis.“ Laidos kūrėjai Artūras Laskauskas pasakoja, kad Lietuvoje trūkdavo specialistų, kuriuos būdavo galima pasikviesti į laidas kaip įdomius pašnekovus. Savo laidas jis apibūdina kaip „informacinę pramogą“, kurioje apie rimtus dalykus kalbėta linksmai.

A. Laskauskas ir jo kolegos Žilvinas Pekarskas bei Jurga Sadauskaitė prisimena interviu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. „Interviu su V. Landsbergiu buvo įrašinėjamas tris valandas, ir iš jo sumontavome tris įdomias minutes“, – pasakoja laidos kūrėjai.

„Dirbome savo malonumui. Tai tikrai nebuvo dėl pinigų. A. Laskauskas ir Daiva Sviglinskienė buvo mano mokytojai. Mano tikslas buvo išmokti montuoti, elgtis su garsu, o vėliau ir surasti įdomių temų laidoms“, – pasakoja Ž. Pekarskas.

J. Sadauskaitė prisimena, kad daugelis laidų buvo kuriamos spontaniškai. „Sėdėdami prie ežero ar kavinėje sugalvodavome idėją, o naktį skubėdavome į radiją rengti laidos“, – pasakoja žurnalistė, darbą radijuje laikanti vienu maloniausių gyvenimo prisiminimų.