U. Jasenka-Yaska: vieną dieną manyje esantis pasaulis sprogo

– Augai muzikų šeimoje, studijavai Norvegijoje, kur įgijai dainininkės specialybę. Kada supratai, kad labiau traukia vizualieji menai nei muzika?

– Atrodo, kad viskas mano gyvenime vyksta natūraliai ir neperspaudžiant savęs. Manau, kad piešimas yra natūrali mano minčių, jausmų, suvokimų išraiška, kurią puoselėju nuo pat vaikystės. Negaliu pasakyti, kad muzika mane traukia mažiau. Ji man be galo svarbi. Visas kūrybos procesas kupinas garso, vibracijų, ritmo. Žinau, kad geras darbas skamba. Tiesiog šiandien jaučiu, kad piešiniu galiu žymiai tiksliau ir aiškiau papasakoti norimą istoriją.

– Tavo piešiniai monochrominiai. Kodėl į savo kūrybą neįsileidi daugiau spalvų?

– Iš tiesų man atrodo, kad jie tokie spalvoti! Žinoma, ne vizualiai, bet savo turiniu, personažais ir istorijomis. Svarstau, kad vizualus spalvų įvedimas į mano kuriamą pasaulį tikriausiai ne papildytų jį, bet galbūt atvirkščiai – sugriautų. Kai dingsta spalvos iš paveikslo, nuotraukos ar filmo juostos, atrodo, atsiranda gerokai daugiau erdvės žiūrovui, jo vaizduotei ir mintims. Man tai svarbu. Kita vertus, yra sakoma: niekada nesakyk niekada, tiesa? Tad kas ten žino, gal netikėtai rasiu formą, kur spalva dominuos ir papasakos daugybę naujų istorijų.

– Nuo 2009 m. kasmet rengi savo kūrybos parodas arba dalyvauji kolektyvinėse. Atrodo, esi aktyvi ir produktyvi jauna menininkė. Kokie tau buvo pastarieji – pandeminiai – metai?

– Karantino metu toliau aktyviai kūriau, piešiau, generavau naujas idėjas ir temas. Pradėjau daugiau eksperimentuoti, bandyti įvairias grafikos technikas, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus. Klaipėdos dramos teatre net įvyko mano darbų paroda, kurią eksponavome teatro skaityklos languose. Taip žmonės galėjo saugiai apžiūrėti paveikslus iš lauko pusės ir vėl skirti laiko naujiems, meniškiems atradimams. Drauge su fotografu Sauliumi Kmita sukūrėme vitražinę piešinių ir fotografijų seriją apie jūrą, žmogų ir jo širdį. Kiek atlaisvėjus karantinui, šiuos kūrinius eksponavome kelte „Nida“, kuris plaukia iš Klaipėdos į Smiltynę – buvome „Kultjūra“ projekto dalis. Žinoma, negaliu slėpti, aplankydavo ir vis dar aplanko įvairūs jausmai, nuotaikos ir mintys. Ne taip paprasta gyventi pandemijos laikotarpiu. Nors kartais atrodo, kad sunkiau gyventi ne karantino metu, bet po jo. Pastaruoju metu mane ypač sukrėtė žmonių reakcijos dėl galimybių paso įvedimo. Stebėtina, kiek daug kilo nesutarimų, pykčio, agresijos… Šis laikotarpis pasauliui yra tikras išbandymas. Laikas bėga labai greitai, tad visa ši situacija greitai taps tik prisiminimu. Visiems linkiu jį susikurti kuo gražesnį.

– Rudenį pradedi dviem personalinėmis parodomis. Pirmojoje, kuri jau atidaryta „Menų spaustuvėje“, pristatai prieš dešimt metų sukurtus savo piešinius. Pastarieji skiriasi nuo dabartinės tavo kūrybos. Kuo šie darbai tau svarbūs ir aktualūs šiandien?

– Taip, „Menų spaustuvėje“ pristatau darbus, kurie sukurti truputį daugiau nei prieš dešimt metų. Techniškai jie skiriasi nuo dabartinės mano kūrybos, tačiau pasakoja panašias istorijas, žinoma, kitokiu balsu, principu. Noriu supažindinti žiūrovą su savo kelionės pradžia ir ieškojimais, atrastais ne šiandien ir ne vakar. Pamenu, šiuos darbus piešiau neturėdama jokių intencijų jų parodyti viešai – tai buvo ir vis dar yra lyg mano dienoraščio lapai. Jei pastebėjote, nė ant vieno iš šių piešinių nėra parašo, datos ar pavadinimų. Tai atspindi mano pirminį žvilgsnį į kūrybą ir menininką. Man tai labai gražu. Manau, kurti reikia ne tam, kad pasirodytum, kaip sugebi kažką daryti, bet tam, kad atvertum, parodytum širdį ir pajaustum bendrystę su žmonėmis; dalytumeisi, įkvėptum, susitiktum, būtum.

Jau tada stebėdama aplinką, supančius žmones, save ir savo gyvenimą, jausdavau, permąstydavau tiek daug dalykų, sukėlusių begalę minčių, jausmų, emocijų. Visa tai, atrodo, tiesiog turėjau kažkam papasakoti, o kas gali geriausiai išklausyti, jei ne popieriaus lapas? Visada jaučiau savyje esantį pasaulį, kuris vieną dieną sprogo ir iki šiandien liejasi laisvai. Šie darbai yra pirmieji mano žingsniai atveriant širdį. Drąsūs, aiškūs, vieningi, išsamūs. Dėkoju savo tėčiui, kuris paskatino mane išnešti šiuos darbus į dienos šviesą ir pasidalyti su kitais.

– Kaip atradai savo kūrybai tinkamiausią techniką? Ar iki tol daug eksperimentavai, ieškojai saviraiškos būdų?

– Ketverius paskutinius mokslo metus praleidau studijuodama dailę Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Čia man teko susipažinti ir savo rankomis prisiliesti prie įvairių dailės raiškos formų, t.y. tapybos, grafikos, dizaino, skulptūros, vitražo ir tekstilės. Buvo tikrai daug eksperimentų, mokslo, darbo, tyrinėjimo ir ieškojimų. Savo braižą, stilių, techniką atradau maždaug prieš vienuolika metų, kai nusprendžiau kūryboje nebūti niekuo kitu, o tik savimi. Leidau sau nurimti, pamiršti visus išorinius reikalavimus, išmoktas taisykles, norą visiems įtikti, patikti ir dar sykį pajusti vaikystėje vyravusią kūrybinę laisvę ir džiaugsmą. Tokios ypatingos būsenos pavyko sukurti savo pirmąjį piešinį. Aišku, tuomet mano darbai atrodė kiek kitaip. Po truputį tobulėju, augu ir keičiuosi. Nenoriu sustoti. Labai įdomu žiūrėti į savo senus darbus, ypač  pirmuosius.

– Lapkritį kino teatre „Skalvija“ veiks antroji tavo paroda „Moteris yra ragana“. Kaip parodos lankytojams reikėtų atkoduoti šį pavadinimą, kuris be platesnio konteksto gali turėti neigiamą atspalvį?

– Sutinku, kad be platesnio konteksto, nemačius pačios parodos, pavadinimas gali skambėti klaidinamai. Ragana įgavo neigiamą atspalvį todėl, kad indoeuropiečių ir krikščionybės laikais ji buvo demonizuota, degraduota ir nustumta į girių glūdumas. Tačiau šioje piešinių serijoje analizavau žymiai senesnį, be galo gražų ir galingą baltišką deivės-laumės raganos pasaulį, jos kosmologiją, bendrą laukinės moters prigimtį, buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste. Noriu kiekvieną moterį pakviesti ieškoti ir atrasti savo vidinę raganą – laukinę, laisvą, nepriklausomą, gamtos grožio kupiną moterį.

– Pristatysi grafikos darbų seriją, kurią kūrei remdamasi baltų mitologija, lietuvių liaudies sakmėmis, pasakomis ir Marijos Gimbutienės iškelta Deivės Motinos teorija. Kas paskatino domėtis laukinės, mistinės moters įvaizdžiu?

– Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kaip laikas greitai bėga ir kad esu jau nebe tas mažas vaikas, bet tvirtai įžengiu į suaugusio žmogaus, moters pasaulį. Manau, kad natūraliai kyla įvairių minčių, klausimų, ieškojimų – kas yra moteris, moteriškumas, koks jos pašaukimas, reikšmė ir padėtis šiandien. Mane visada domino ir be galo žavėjo įvairių tautų mitologija, o pastaruosius metus ypač daug dėmesio skyriau baltams, lietuvių liaudies sakmėms ir pasakoms. Vis dėlto mitologija yra pagrindinis šaltinis kultūrai pažinti. Ji atskleidžia, ką mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, kaip jame suvokė praeitį, dabartį ir ateitį, save ir visą gyvenimą. Tad natūraliai atsakymų pradėjau ieškoti būtent čia.

– Kaip manai, koks yra moterų vaidmuo šiandienos visuomenėje? Kokių joms trūksta magiškų galių ar raganiškų burtų?

– Džiaugiuosi, kad įvairiomis formomis moterys pradėjo kovoti už savo teises, drąsiai reikštis, kalbėti. Po truputį jos įgauna lygiavertį vaidmenį šiandienėje visuomenėje. Manau, kad joms netrūksta nieko, svarbu tik vienai kitą atjausti, palaikyti, suprasti, o ne konkuruoti ar griauti.

– Negalime nepaminėti ir dar vienos parodos Klaipėdoje „Psyche“. Joje kartu su kitais menininkais pristatysi savo darbus apie žmones, patiriančius psichikos sveikatos sutrikimų. Kodėl nusprendei dalyvauti tokioje parodoje ir kokius darbus pristatysi?

– Šiai parodai sukūriau grafikos darbų seriją pavadinimu „Stotys“, kuri pasakoja apie pagalbos svarbą, jos radimą, priėmimą ir išsilaisvinimą iš sunkių, kaustančių būsenų, problemų. Noriu įkvėpti lankytojus būti tolerantiškus ir empatiškus žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Be to, labai svarbu pastebėti tokius žmones, nes jie dažnai pasirenka tylą ir yra be galo vieniši, dėl to sunki emocinė būsena tik stiprėja, gilėja ir dažnai tampa visiškai nevaldoma. Jei daugiau įvairiomis formomis apie tai kalbėsime, manau, išvengsime nepaprastai skaudžių likimų ir kartu pagerinsime savo gyvenimo kokybę.

– Ką tau asmeniškai duoda kūrybinis procesas? Kaip jautiesi po produktyvios kūrybinės dienos?

– Jaučiuosi laiminga ir įkvėpta kurti toliau. Žinoma, ir pavargusi, bet tai visiškai normalu. Kartais pagalvoju, kad gerais ar sudėtingais momentais niekad nepaleidau savo kuriamo pasaulio. Vis grįždavau ir grįžtu ten pabūti. Manau, ir žmogus, žiūrintis į paveikslus, gali pasijausti kaip aš – saugioje užuovėjoje.

– Iš Vilniaus persikėlei gyventi į Klaipėdą. Ar šis pokytis įnešė kažką naujo į tavo kūrybą?

– Žinoma. Man labai svarbu aplinka, kurioje gyvenu, dirbu ir kuriu. Viskas, ką matau, girdžiu, užuodžiu ar liečiu, ką sutinku savo kelyje, formuoja mane ir mano kūrybą. Todėl stengiuosi kiek įmanoma daugiau keliauti, domėtis pasauliu, skaityti, kiekvieną dieną sužinoti, išgirsti kažką naujo, bendrauti su žmonėmis. O dėl pajūrio… Kad ir kaip juokingai skambėtų, pastebėjau, kad piešiniuose atsirado žymiai daugiau vandens simbolikos, pajūrio lengvumo, su jūra susijusių istorijų.

– Tavo kūrybiniame apraše tarp surengtų parodų minima ir fotografija. Ar vis dar paimi į rankas fotoaparatą? 

– Esu sukūrusi vienintelę fotokadrų seriją „The Dice“, kurią 2015 m. eksponavau „Skalvijos“ kino teatre. Pati nebefotografuoju jau seniai. Jaučiu, kad tai ne mano pašaukimas. Tiesa, šiais metais šiek tiek prisiliečiau prie fotografijos pasaulio dirbdama su S. Kmita. Kartu kūrėme bendrą piešinių ir fotografijų seriją. Dalyvavau visose paveikslų fotosesijose prie jūros. Buvo labai įdomu, gera ir jauku.

– Kokių turi su kūryba susijusių ambicijų, svajonių?

– Noriu drąsiai judėti į priekį, tobulėti, kurti nuoširdžiai ir atvirai. Yra daugybė idėjų, minčių, svajonių ir norų, bet kol kas noriu visa tai pasilaikyti sau. Viskas su laiku.