Tuščias žodis „šventumas“

Vilis Normanas – romano „Šventumas“ autorius – nesidairo į tokias nereikšmingas smulkmenas kaip siužeto vidinė priežasčių ir pasekmių logika, veikėjų savarankiškumas, kalbos glaustumas, tikslumas (ir tikslingumas), bet deklaruoja čiumpąs esmę už atlapų. Autorius, dažnai teigiantis, jog „tiesa slypi kažkur anapus“, pasiduoda žodžių nelaisvėn ir pažvelgti anapus minties retorikos ir žodžio vienareikšmiškumo kol kas neįstengia. Kitaip tariant, tiesos ieško šiapus žodžių. Todėl ir vėl (kaip ir pirmajame romane „Šnabždesys“) nestinga tuščiažodžiavimo, nenaudingos, makulatūriškos beletristikos, jaunatviškai formuluojamos provokacijos. O kas patrauklu? Patrauklu, kad jis (autorius) bando užkariauti kol kas dar neapgyvendintą lietuviškojo intelektualinio romano stepę. Nors ir apsiginklavęs plastmasiniu kastuvėliu.

Jau pastebima šiokia tokia V. Normano romanų modeliavimo specifika. Veikėjas įspraudžiamas į ribinę situaciją ir ima pliurpti, suprask, - mąstyti. „Šnabždesyje“ tai buvo Normantas Eidintas – filosofijos dėstytojas (sėkmės kūdikis), apsargdintas sunkia liga. „Šventume“ į invalido vežimėlį autorius pasodino Danielių – buvusį kunigą, nuo ankstyvos jaunystės abejojusį savo pasirinkimu, kritikuojantį primityvų kasdienišką gyvenimą išpažįstančius dvikojus padarus. Pusę romano skaitytoją varginęs nuobodžiais išvedžiojimais apie gyvenimo prasmę ir beprasmybę, įpusėjęs kūrinį autorius atskleidžia kortas, parodo, kas yra kas, ir savo pastangas sukurti būties esmę demaskuojantį šedevrą, deja, paverčia apgailėtinu fejerverku.

Skaitant romaną „Šventumas“ susidaro įspūdis, kad didakto vaidmenį mėgstantis veikėjas tik dabar bando susivokti. Tik dabar bando pažinti visą religiją ir filosofiją (ir susikurti savąją). Tik dabar gimsta. Buvęs kunigas menkai skiriasi nuo kitų veikėjų: visų jų (išskyrus moteriškosios lyties) intonacijos panašios, klausimų formuluotės identiškos. Nesvarbu, kiek jiems metų – visi kalba kaip dvidešimtmečiai.

Autorius siekia provokuoti: drąsiai svarsto įvairias galimas Kristaus kilmės teorijas, aptaria Bažnyčios ir religijos neigiamas puses, atvirai reiškia atšiaurumą žmonėms ir pasauliui, atkakliai eksponuoja enciklopedijose ir chrestomatijose, romanuose sukauptą medžiagą. Bet ar eksponuojamomis žiniomis grožinis kūrinys paprastai gyvas? Gal geriau ne sakyti, apie ką norisi rašyti, o tiesiog apie tai rašyti. Tarp eilučių.

Kantas, Jungas, žinoma, gerai, tačiau autoriui ne pro šalį būtų pasiskaityti G.Bernanoso „Kaimo klebono dienoraštį“ ir pagyventi bent penketą metų savo malonumui (arba nemalonumui), kad nors truputėlį susiliestų su tuo, apie ką rašo... O rašo jis apie didžius dalykus, kurių (atrodo) dar nepažįsta. Ir menkai įsivaizduoja.