Trys Karaliai: šventės kilmė, ištakos ir tradicija Lietuvoje

Sausio 6-oji tradiciniame kalendoriuje yra Trijų Karalių šventė. Bažnyčios liturginiame apeigyne ji vadinama Viešpaties Apsireiškimu. Trys išminčiai, vedini Mesijo žvaigždės, atėjo nusilenkti ir įteikti dovanų Betliejuje gimusiam kūdikėliui Jėzui, pripažindami jį viso pasaulio Išganytoju.

Kartu šia diena baigiasi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo, kad diena pailgėjusi per gaidžio žingsnį. Tokį žymų poslinkį žmonės senovėje susekdavo, tikėtina, stebėdami žvaigždes. Štai žemaičiai Oriono juostos tris žvaigždes tebevadina Trimis Karaliais. Oriono žvaigždynas, lietuvių vadinamas Šienpjoviais, vakarais jau gerokai pakilęs virš horizonto. Gal iš čia ir tas gaidžio žingsnis... O mediniuose runų kalendoriuose šventę žymi apverstas midaus ragas.

Saulėgrįža yra pagrindinė kalendorinė gairė tautoms, kurios gyvena iš žemdirbystės triūso. Ir nėra labai svarbu, ką jos augintų, kokio klimato juostoje gyventų. Ši data būdavo mitologizuojama ir ypatingai iškilmingai švenčiama, nes yra susieta su saulės, o kartu ir augmenijos, dievybe. Tai toks ryškus pasikeitimas gamtoje, kad jis negali būti pažymėtas prabėgomis – būtina tai išgyventi, išjausti. Kūčios, Šv. Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai – net dvylika dienų, tiek, kiek mėnesių metuose. Ir visa puokštė nuotaikų bei jausmų! Vėlesniais laikais lietuvių kultūroje šiam reikšmingam metui prigijo tarpušvenčio pavadinimas.

Egipto karalystėje sausio 6-oji laikyta augmenijos globėjo dievo Ozirio švente. Senovės Graikijoje – žalumynų dievo Dionizo gimtuvės. Graikiškas žodis Epifanija reiškia šviesos sugrįžimą. Krikščionybės rytinė atšaka laiko šią dieną Jėzaus Kristaus krikšto sukaktuvėmis.

Skandinavijos šalyse kitados sausio 6-ąja baigdavosi mitologiškai labai svarbus dvylikos dienų laiko tarpsnis. Manyta, kad tada mirusiųjų gentainių sielos viešėdavusios savo namuose. Tuo metu nevalia daugelio darbų imtis: nei verpti, nei siūti. Nes tikėta, kad aštriu įnagiu dvasios galinčios susižeisti. Paskutiniąją to tarpsnio dieną namuose smilkoma – tegu paviešėjusios dvaselės keliauja į anapus, mirusiųjų karalystėn. O kad atgal nebesugrįžtų, durys būdavo pažymimos burtų ženklu.

Europoje Trijų Karalių šventė žinoma nuo XII a., kai iš Milano į Kiolną buvo perkeltos trijų legendinių išminčių relikvijos ir joms pagerbti pastatyta garsioji katedra. Taigi šventė turi gilią istorinę atmintį.

Lietuvoje liaudiškieji Trijų Karalių papročiai nėra sudėtingi. Po kaimą vaikščiodavo trys jauni vyrai, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai „juodaodis“- suodinais skruostais. Karalius veda Angelas, nešantis rankoje Betliejaus žvaigždę. Toji dažniausiai nupinta iš šiaudų, papuošta kokiais blizgančiais ar spalvotais popieriukais.

Karaliai, aplankę kiekvieną sodybą, šventinta kreida užrašo ant durų staktos tris kryželius ir savo vardų raides +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Iš tiesų tos raidės viduramžiais reikšdavo lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ pirmąsias raides. Paženklinti namo angas – labai sena tradicija. Anksčiau tai darydavo pats namų šeimininkas saulei leidžiantis. Sakydavo, „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių. O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti ir iš to, kad, saulėgrįžos šventę pažymint, po kaimą kitados būdavo nešiojamas saulės atvaizdas.

2015-ieji yra paskelbti etnografinių regionų kultūros metais. Todėl minėtinos ir skirtingos Trijų Karalių vaikštynių regioninės tradicijos. Žemaičių Karaliai karūnas nusipindavo iš šiaudų, dar pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivūles. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Užėję į trobą, persirengėliai pagieda šventas giesmes, o toliau, jei šeimininkai neskuba vaišinti, užtraukia ir kokią talalinę. Vaikams Karaliai turėdavo saldainių, tad būdavo labai laukiami.

Aukštaičių Karaliai vilkėdavo kailiniais: vieno ilgų ilgiausi, antro – puskailiniai, trečio – išvirkšti. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margas juostas, o kartoninės karūnos būdavo išrašytos kryželiais. Angeliuko žvaigždė būdavusi su įtaisyta žvakele. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale – velniukas. Tas tai visus prijuokindavęs išdaigomis, – troboje landydavo po pakampes, visur ieškodamas savo „brolių“.

Suvalkijoje Trys Karaliai dažniausiai keliaudavo per sodybas raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas Karalius šio bei to paklausinėdavo, laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo. Tik tada apdovanodavo paviržiu tolimesnei kelionei. Vilnijos krašte su Trimis Karaliais eidavusi ir Karalienė. Jų palydovais būdavę Dievo Motina, Šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis. Jis būdavo pasirėdęs tautiniais drabužiais, su žynio krivūle rankoje, sakydavęs patriotines prakalbas. Persirengėliai iš artimesnių gyvenviečių atvažiuodavę ir į Vilnių, užeidavę į įstaigas, restoranus bei kavines. Pralinksminti, pasveikinti giesmėmis bei oracijomis: „Kiek lapų barsto miškai, tiek laikrodis muša laiko. Kiek jūroje lašų, tiek ponams linkim laimės...“

Šiaurės rytų Lietuvoje šią švenčių užbaigą vadindavo trečiąja arba riebiąja kūčia. Prieš šventinę vakarienę šeimininkas arba vyriausias brolis, paėmęs gorčių visokių javų ar žirnių, duonos puskepalį, apeidavo ūkį, ant visų durų užrašinėdamas Karalių raides. Prie trobos durų paklausdavęs: „Ar laukiat Trijų Karalių?“ Išgirdęs, kad laukia, žengdavo vidun, pagarbindavo Jėzų Kristų. Tada žerdavo saują javų ar žirnių ant susėdusiųjų prie stalo. Kas kokių javų daugiau sugaus sterblėn, iš tokių ir sulauks kitąmet daugiau naudos. Už stalo sėdintieji suvalgydavo po riekutę duonos tarsi kalėdaitį.

Pasakojimo pabaigai – toks žaismingas liaudiškas tikėjimas. Kreida, kuria buvo brėžtos trijų karalių vardų raidės, esanti ypatinga – galinti padėti net praturtėti. Tik reikia drąsos: pirmiausia surasti vietą, kur žmogaus nebūta, tada apsibrėžti ta kreida ratą ir dvyliktą nakties garsiai pašaukti kipšiuką. Šiam prisistačius, ištarti: „Duok man 9000, 900, 90 ir 9!“ Tik nesakyti jam, kokia valiuta, – ar litais, ar eurais, ar doleriais... Kai nelabasis atkiš pinigų kapšą, jokiais būdais neimti – lai meta į rato vidų. Tada reikia paklausti: „Ar aš tau skolingas?“ Jei kipšiukas atsakys: „Ne“, galima pasiėmus pinigus ramiai eiti namo. Bus iš ko žmonai pasipuošti...