Triušis Tukas – S. Paltanavičiaus siūlomas draugas vaikams

Skaitomame kūrinyje vaikams svarbu atrasti kažką artimo, pažįstamo, pavyzdžiui, draugus. Vaikų draugų ratas dažnai būna gerokai platesnis nei suaugusiųjų, o ir bendrauti, regis, jiems kur kas paprasčiau. Jau nuo mažens tyrinėja juos supantį pasaulį, susipažįsta su gyvūnais, kurie paprastai ir tampa jų pirmaisiais draugais. Vieną jų – triušį – mažiesiems į draugiją siūlo visai neseniai knygynų lentynose pasirodė nauja gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga „Tukas lieka vienas“ (leidykla „Nieko rimto“).

Knygos autorius Selemonas Paltanavičius yra parašęs ir daugiau knygelių vaikams, kurių veikėjai – vaikų mėgstami gyvūnai. Kaip pats teigia, jam gamta yra graži ir miela, tad vis nepaliauja stebėtis jos tobulumu. Jau tapo gražia tradicija, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamas S. Paltanavičiaus knygas iliustruoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Šįkart – pokalbis su ja apie vaikystę, gyvūnus ir įkvėpimą kurti.

– Ar vaikystėje turėjote augintinį? O galbūt, kaip ir dauguma vaikų turėjote jo pliušinę versiją?

– Augau mažame miestelyje Kelmėje. Gyvenome nedideliame bute, tad laikyti augintinio negalėjome. Tačiau tėtis kepurėje parnešdavo trumpam pasidžiaugti ežiuką. Po langu lizdus suko čiauškutės kregždės. Ant palangės berdavome maisto balandžiams burkuoliams – kartą jie net vidun įskrido ir buvo galybė šurmulio, kol juos laukan išprašėme. Bet mano močiutė gyveno už keleto gatvių nuosavame name ir tvartelyje laikė ožkytes, perino viščiukus ir, žinoma, augino šuniuką, katę. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet augintinių vaikystėje turėjau.

Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina visų šeimos narių santykius.

– Ar kada pagalvojote, ką mąsto mūsų mylimi keturkojai draugai arba ką jie veikia likę namuose vieni?

– Jau trejus metus mūsų šeima mėgaujasi šuniuko Lorio draugija. Jis visateisis mūsų šeimos narys ir visavalis namų šeimininkas, kai visi šeimos nariai išeina. Labai dažnai mėginame įsivaizduoti, ką jis veikia vienas. O dabar, kai perskaitėme Selemono knygą apie Tuką, tikrai žinome, kad augintiniai likę vieni nenuobodžiauja, bet, oi, kokių tik dalykėlių neprisigalvoja!

– Kaip manote, ar gyvūnai padeda vaikams augti?

– Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina visų šeimos narių santykius. Jie tampa bendru dėmesio traukos centru ir pokalbių objektu, stebina mielu arba juokingu elgesiu, netikėta reakcija ir priverčia nusikratyti įtampos, blogos nuotaikos.

– Kas Jus įkvepia kurti? Kodėl iliustruoti pasirinkote Selemono Paltanavičiaus knygeles?

– Iliustruotoją visuomet įkvepia knygos tekstas, skaitomas keletą kartų iš eilės ir atskiromis vietomis. Po to galvoje ima dėliotis veikėjų įvaizdžiai, atskiros scenos. Dažnai tenka paieškoti papildomos medžiagos, kas kaip atrodo. Pavyzdžiui, iliustruojant knygą apie Tuką buvo netikėta proga pasidomėti, kaip atrodo senoviniai pelėkautai, kuriuos Tukas ir peliukas aptinka klojime. Mane visuomet žavėjo gamta ir jos gyventojai, todėl esu laiminga, galėdama iliustruoti kūrinius autoriaus, rašančio gražiausias knygas apie gamtą Lietuvos vaikams. Šis darbas mus labai suartino. Mūsų pokalbiai, kartu praleistos išvykos į renginius su vaikais – visa tai taip pat įkvepia kuo atidžiau, meniškiau ir subtiliau perteikti Selemono knygų nuotaiką, veikėjus ir pradžiuginti autorių. Tikiuosi, kad mano sukurtomis iliustracijomis jo knygoms džiaugiasi ir skaitytojai.