Parodos

Tomas Karkalas džiaugiasi spalvomis

Regis, klaipėdietis menininkas Tomas Karkalas, skirtingai nuo savo kolegų, neskaičiuoja, kiek yra surengęs parodų. Fotografijos galerijos, kurioje šiuo metu kabo jo kompiuterinės tapybos paroda, lankytojams pasiskaityti skirtoje biografijoje jis pamini tik dvi datas – 1955, kada parkeliavo į šį pasaulį, ir 1974 m., kada įvyko „kažkas“, kas pakeitė šio rašančio, fotografuojančio, tapančio žmogaus gyvenimą.

Apie tą „kažką“ geriausiai žino T.Karkalo draugai, kurių – nuoširdžių, originalių, įdomių, mylinčių – į parodos atidarymą lyg į gimtadienio šventę susirinko neįtikėtinai daug. Turbūt žino žmona Elzytė, anot Tomo, jo „mecenatas, namų ramybė“. „O kada yra ramybė, galima konfliktuoti, teisybės ieškoti, galima kurti...“ Žino pats T.Karkalas, anot draugų, - tapytojas, eseistas, filosofas, visada netikėtas, suspindintis vis kitu kampu.

Pasak dailininkės Renatės Lūšies, T.Karkalas visada vibruoja ta energija, kurioje kuria. Su šiuo menininku galima nuolat bendrauti, jis visada kupinas originalių minčių ir idėjų, kurių nelaiko sau, o mielai dalijasi jomis su aplinkiniais.

Daugelis kalbėjusiųjų parodos atidaryme pabrėžė ir ekspozicijos originalumą. Šalia kompiuteriu sukurtų spalvingų, sodrius teptuko potėpius imituojančių darbų sukabinti ir T.Karkalo sukurti tekstai, patraukiantys skaitytoją netradiciniu, giliu požiūriu į tai, kas vyksta žmogaus viduje ir už kūno – sielos buveinės – ribų. Politiniai, moraliniai perversmai T.Karkalo tekstuose virsta filosofiškai išgrynintais, netgi poetiškais pamąstymais, priverčiančiais ne tik stabtelėti, įsiskaityti, bet ir kai ką išsinešti su savimi.

„Man malonu tapyti, džiugu gyventi spalvomis, tačiau apmaudu, jei vienas kitą vertiname pagal savo atliekamus darbus. Jei šis piešinys bus prastesnis nei vakarykštis, ar tai reikš, kad ir aš tapsiu blogesnis? O jei rytoj ir visai nieko nebenupiešiu?“- rašo T.Karkalas viename savo tekstų.

Pasak T.Karkalo, menas – tai simbolika. Nedaugelis menininkų visam gyvenimui apsiriboja, kurdami ta pačia technika. Juk visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis išsakysi tai, kas jaudina. Kūrybos dvasia, jos esmė vis tiek lieka ta pati.

„Kūryba – tai, kai esi vienas. Kada susitinki su žmonėmis, šypsaisi, geri kavą, viskas kažkur gula. Paskui vienatvės tuštumą užpildai susitikimų prisiminimais – tai medžiaga kūrybai“,- sako T.Karkalas.