SUSITIKIMAI

Ties riba, kur telpa viskas

Gana dažnai iš oficialių kultūros atstovų tenka girdėti, kad Klaipėdos menininkai nėra pajėgūs “patenkinti meno rinką”. Gal kai kam gali atrodyti, kad tokias “ereziškas” mintis skleisti vos prasidėjus grandioziškiausiam miesto įvykiui – Jūros šventei – nėra teisinga. Tačiau būtent šiuo metu ypač padidėja trauka į vienintelį šalies uostą, juo kaip niekad domisi ne tik alaus mėgėjai, bet ir žinomi menininkai. Tad logiška, jog įdomu, kokius “akcentus” mūsų mieste pastebi jie. Kad ir vilnietė scenografė Marta VOSYLIŪTĖ, kuri neabejinga Klaipėdai.

Girdėta pavardė?

Teatromanams M.Vosyliūtės pristatinėti, ko gero, nereikia. “Gyvenimas tai sapnas”, S.Kein “Cleonsed”, “Pajacai”, “Pikų dama” – tik maža dalis pastaruoju metu dienos šviesą išvydusių spektaklių, kuriuos kuriant prisidėjo ši scenografė. Beje, ne taip seniai ji baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Su M.Vosyliūtės sukurta scenografija bei kostiumais turėjo progos susipažinti ir Klaipėdos žiūrovai, matę R.Radzevičiaus “Jūratę ir Kastytį”. Panašu, kad žinomų režisierių mėgiama scenografė netolimoje ateityje vėl “sugrįš” į Klaipėdą… Tad trumpas pokalbis ne šiaip su “pašaline” stebėtoja arba tiesiog atvykėle, ko gero, bus vietoje ir laiku…

Patyrė šoką

– Marta, Tu dalyvavai kuriant bene ryškiausiu tapusį praėjusių metų Jūros šventės projektą. Kokie “tobuli” ar ne visai prisiminimai Tave sieja su šiuo darbu?

– Atvykusi išvakarėse į Teatro aikštę, patyriau šoką - scena buvo ne taip apdengta. O tai reiškė, kad bus ir kitoks šviesų matomumas bei baisūs skersvėjai. Vietinių technikų nebuvo. Scenos vidury iš grindų styrojo apie 1,5 m aukščio strypas, dėl kurio, kad nesusižeistų, šokėjams teko keisti kai kurias mizanscenas. Smulkmenas už mano pinigus sutiko nueiti ir nupirkti savanoriai. Pasirodo, kad visas šias detales ir scenos aprangą “derinęs” Rokas Radzevičius „nematė reikalo“ man net pranešti apie tai. Beje, pirmąsyk susidūriau su tokia profesine nepagarba. Negana, kad paskutinėmis dienomis prieš premjerą jis man aiškino, kokios spalvos ar detalės turi būti pakeistos. Vėliau, rudenį, jis perdarė spektaklį su kitu dailininku man nieko nepranešęs, kartais jį dar rodo, naudodami ir dalį mano kurtų dekoracijų.

Pats renginys pavyko, tapo kerintis, ir kelias savaites po to daina iš šios roko operos karaliavo jūsų radijo stočių “topuose”. Gal ir todėl, jog joje dainuojama apie Klaipėdą.

Svarbu, kad vyktų

– Nors išties labai šau-ni menų fabriko įkūrimo idėja buvusiame Klaipėdos tabako fabrike dar tik tebesklando, kaip teigia informuoti sostinės šaltiniai, vilniečiai meno verslininkai, pasitarę su čionykščiais “vykdytojais”, jau… dalinasi įtakos “zonas”. Ar Tu manytum, jog Klaipėdos menininkai nesugebėtų “apgyvendinti” šias patalpas patys?

– Jūs, klaipėdiečiai, geriau turėtumėt žinot, kam teisiškai priklauso buvęs tabako fabrikas. Aš nežinau, tik noriu, kol esu čia, apžiūrėti tą vietą. Kaip kultūros erdvės dalyvei, arba kartais vartotojai, man nesvarbu, kam kas priklauso. Nes arba ten kas nors vyksta, arba ne. Linkiu, kad vyktų.

Daug erdvės ir švenčių

– Tu taip pat būtum minties apie Klaipėdos menininkų “nepajėgumą” ar tiesiog laiko ir vietinių aplinkybių “determinuotą” abejingumą šalininkė?

– Turbūt per mažai esu mačiusi klaipėdiečių darbų. Prisimenu Beno Šarkos performansus, kartais užburiančius, kartais ne, keletą operų ir spektaklių. Žinot, yra tokia teorija, kad erdvė žmogų riboja labiau, nei žmogus erdvę… Tai teisinga, nes visi nori gyventi senamiestyje ar kitoj malonioj, stebuklingoj vietoj.

Klaipėda turi daug erdvės ir daug vėjo, taigi – judri ir kintanti. Be to, kaip atrodo pašaliečiui, jūs turit tiek daug švenčių, festivalių, kad nebeaišku, kada jūs ilsitės arba dirbate? (Cha-cha-cha!)

Kita vertus, kas kur bevyktų tokioj nedidelėj šaly kaip Lietuva, galima sėst, atvažiuot ir pamatyt.

Nesvarbu, kur gyveni

– Ko gero, Klaipėdos nelaikai klampia provincija? Bet kodėl sostinėje studijas baigę jaunieji kūrėjai negrįžta arba nesiveržia į vienintelį Lietuvos uostą?

– Kodėl jauni menininkai nesikelia į Klaipėdą? Gal atlikėjai, kuriems fiziškai ilgiau reikia būti vienoj vietoj, norėtų socialinių garantijų, bet kitos sritys – dailininkai gali gyventi bet kur… pasienyje… ir vežioti, rodyti savo menus visur. Nesvarbu, kur gyveni. Svarbu, ko nori ir ar labai.

– Ar Tu pati sutiktum iškeisti Vilnių, kuriame gimei bei užaugai, į Klaipėdą ir kurti čia?

– Aš norėčiau gyvent Klaipėdoj, kuri man savy talpina viską – gražiausius žmones, įstaigas, jūrą, iš vaikystės atsiminimų išplaukiantį keltą… Tai ribinė vieta – dar ne tylioji Kuršių nerija, dar ne muzikuojanti Palanga, ir jau nebe kostiumuotų žmonių sangrūda.