Ten, kur visa egzistuoja dėl savęs...

Andrzejaus Stasiuko knyga „Pakeliui į Babadagą“ tikriausiai yra vienas sėkmingiausių vertimų į lietuvių kalbą 2006 metais. Gimtinėje ji buvo apdovanota žymiausia Lenkijos literatūrine premija „Nike“. Tikėkimės, kad Lietuvoje ši knyga bus apdovanota bent jau skaitytojų dėmesiu.

„Pakeliui į Babadagą“ - kelionių esė. Kelionė su pasakotoju po užmirštąją Europą – Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją – neprailgsta, nes rašytojo stilius - subtiliai elegantiškas, o užmirštojo pasaulio erdvės dvelkia ypatinga egzotika.

Pasakotojas piešia nepaprastai trapius peizažus, kurių „fizika“ pamažu transformuojasi į metafiziką. Jis lankosi pasauliuose, kuriuose namai „kaip trapios idėjos, vos pradėtos įgyvendinti“; vairuotojai paima tiek, „kiek rodė skaitiklis“, ir iš pirmo žvilgsnio viskas yra „ne taip, kaip turėtų“, bet... Tai dvasinė kelionė geografinėmis provincijomis, kurios yra didesnės ir tvaresnės už visus pasaulio centrus. Tai kelionė, inspiruojama tų „grąžos pinigėlių“ – prisiminimų, kurie atminties karštovaizdžius papildo išsigalvojimais, nes „dienos negali dingti praeityje, nusinešdamos vien kraštovaizdį, nejudrią, nekintamą materiją, kuri galų gale nusipurtys mus nuo savo kūno, nukratys, kaip visus tuos nereikšmingus nutikimus, tuos veidus ir būtybes, kurių gyvenimas trunka vos vieną žvilgsnį“ (p. 46).

Autostopu, traukiniais, autobusais keliaujantis A. Stasiuko naratorius tyrinėja žemėlapius, geografiją, kraštus, miestelius, kurie „tuoj, tuoj išnyks“; klajoja toli nuo naujo „modernaus gyvenimo“, betarpiškai bendrauja siekdamas pažinti ir atrasti kitą, o iš tikrųjų skverbiasi į save patį, į savo paties pradžią, kuri pamažu ima atrodyti realesnė nei šią akimirką matomi vaizdai. Taigi: keliavimas kaip buvimas vietoje ir buvimas – kaip kelionė. Tikrajai laisvei nereikia vizų, jai negalioja sienos, todėl „gera gyventi neakivaizdžiose šalyse, nes jų sienos aprėpia kur kas daugiau erdvės, negu teigia geografija. Jos yra nežinios, prarajos, jos yra begaliniai spėlionių toliai, bėgantis svajonių horizontas ir mielų prietarų miražai, kuriems realybė niekad neprilygs“ (p. 199).

Keleivis – tai benamis. Narkomanas („Kelionė – tai tokia gana sveika narkotikų atmaina“, - p. 68). Išlaidautojas ir buhalteris („Kas gi yra kelionė, jeigu ne išlaidos, o paskui – sklaičiavimas, kas liko, ir naršymas po kišenes“, - p. 211); kolekcionierius, skaičiuojantis pase antspaudus iš šalių, „kur įvykiai kyla vienas iš kito be priežasties, o padavimai nieko nepakeičia“. Nes ir „nauji antspaudai pase nieko nekeičia, nes neįmanoma užantspauduoti miražų, kurie yra didesni ir tvaresni už visas pasaulio sienas“.

A. Satsiuko knyga „Pakeliui į Babadagą“ – knyga turtingiems žmonėms. Turtingiems dvasine prasme. Turintiems laiko. Ne skaitymo sprinteriams.

Ačiū vertėjui Vytautui Dekšniui ir leidyklai „Kitos knygos“.