Tarp žemės ir paukščių

Atrodo, atėjo metas keletą žodžių tarti apie V. V. Landsbergio naujausią knygelę „Berniukas ir žuvėdros“. Kodėl stabtelėta prie šios knygos? Dėl vertintojų nuomonės, jog ši knyga – nelyg lietuviškasis „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“ ar „Alchemikas“ (ačiū Dievui, kad ne „Mažasis princas“!) - ypač vertinga kondensuota išminties talpykla. Dėl pareiškimų, kad šie skaitiniai – tiltas tarp ūgtelėjusių vaikų (kitaip tariant, - paauglių) ir jų tėvų: joje atskleidžiami sudėtingi šeimos santykiai ir dar sudėtingesnis vaiko dvasinis pasaulis. Dėl natūralaus smalsumo: kaip neįtikėtinai produktyviam kūrėjui (režisieriui, muzikantui, kinematografininkui, rašytojui) pavyko (nepavyko?) idėjas ir mintis, paskirus žodžius ir sakinius paversti literatūra...

Gaila, bet Rudnosiuko era baigėsi, nors ne vienas atmintinai cituoja „Rudnosiuko istorijas“. Vaikų ir suaugusiųjų pasaulyje savotiškai šaknis įleido „Obuolių pasakos“, vietą atrado netgi „Angelų pasakos“, nors jose jau akivaizdus rašytojo rūpestis įteigti, pamokyti, įrodyti, o ne kurti žaismingą, netikėtą ir spalvingą, tegu absurdišką pasaulį. Matyt, V. V. Landsbergis nebepasikliauja skaitytojo kūrybiškumu ir imasi senamadiško mokytojo vaidmens – paskutinėje (kalbama apie „Berniuką ir žuvėdras“) knygelėje bei daugelyje jo straipsnių erzina ne teisingos mintys, bet tas visažinančio teisuolio balsas, kviečiantis vienas kitą mylėti, myluoti Dievą, atleisti, negerti, gyventi drauge ir bendruomenėje, nes viskas, kas bloga, iš to nepaisymo ir nutinka. Pavyzdys - knyga „Berniukas ir žuvėdros“ (jos likimą išaiškins laikas ir skaitytojai, o ne pretenzingi komentatoriai).

Pagrindinis knygos veikėjas Mykolas, klasės draugų pravardžiuojamas Batu, su pieštuku ir popieriaus lapu rankoje daugybę laiko praleidžia prie jūros piešdamas kirus ir žuvėdras. Paaiškėja (berniuko istoriją paukščiams papasakoja seniausia būrio žuvėdra), kad vaiko tėvai išsiskyrę ir berniukas labai ilgisi tėvelio. Jau išsiskyręs tėvelis vos nenuskęsta jūroje, o mama suserga sunkia liga (tikriausiai – vėžiu), kurios priežastis – nesugebėjimas atleisti. Pyktis ar nuoskauda, žodžiu - „atbula mintis“.

Paukščiai berniukui surengia tikrą hipnozės seansą: seniausioji žuvėdra savo akių žvilgsniu berniuką užhipnotizuoja ir taip suteikia galimybę paukščiams ir berniukui pabendrauti tarpusavyje mintimis. Mykolas apdovanotas išmintimi, kurios nesugebėtų susintetinti nė vienas „suaugėlis“: „Dauguma žmonių mirties bijo dėl materialių dalykų. Bijo, kad nespės baigti savo darbų, kad paliks čia savo šeimą“ (P. 63), „Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra vienas labai labai neilgas laiko tarpas. Kaip kokia viena pamoka. Vieni žmonės tą pamoką išmoksta, kiti ne“ (p. 69) arba „Vaikas išmoksta meilės, jei yra jį mylinčių žmonių“ (P.70).

Knyga paviršutiniška ir schematiška – kaip ir dera per dieną parašytai knygai. Bet joje yra labai smagių eilėraščių, kur kas paveikesnių už formaliai prevencijai ir nuobodžiai didaktikai „tarnaujančią“ pasaką: „lipu aš į dangų/ krapštydamas nosį/ net keista baugu man/ kaip tu sužinosi/ kur mums susitikt/ už kurio debesies/ kur man galvą padėt/ paskutiniam atodūsiui/ ant tavo plunksnelių peties“ (p. 39)...