„Tarp pilkų debesų“ virto grafiniu romanu: lietuvė prakalbo Betmeno ir Supermeno kūrėjo tekstais

Praėjo lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai Rūta Šepetys – lietuvių kilmės rašytoja iš JAV, Tenesio valstijos, Nešvilio miesto – užkariavo pasaulį savo debiutine knyga. Romanas jaunimui apie į Sibirą ištremtą penkiolikmetę mergaitę lietuvę Liną daugybei žmonių atvėrė akis ir papasakojo apie Antrojo pasaulinio karo lietuvių tautos tragediją, – knyga buvo išversta į daugiau nei 40 kalbų ir išleista daugiau nei 60 šalių.

Knygos dešimtmetis pažymėtas grafiniu romanu, kuriame susijungė garsių pasaulio kūrėjų – rašytojo Andrew Donkino, iliustruotojo Dave’o Kopkos ir menininko, vaizdo žaidimų kūrėjo Branno Livesay talentai. „Tai buvo mano knygų redaktorės idėja, – sako R. Šepetys ir priduria, kad naujoji romano versija jai atrodo nuostabi. – Grafiniai romanai yra savita meno forma, priklausanti nuo kūrėjų interpretacijos. Manau, kad knygos vaizdas radosi iš teksto, kurį paruošė patyręs grafinių romanų kūrėjas A. Donkinas.“

Londone gyvenantis A. Donkinas (andrewdonkin.com) yra pardavęs daugiau nei dešimt milijonų kopijų grafinių romanų, knygų vaikams ir suaugusiesiems. Jo tekstais grafiniuose romanuose kalba Betmenas, Supermenas, Doctor Who ir Artemis Fowlas.

Grafinio romano leidėjai JAV neabejoja, kad vizualus pasakojimas R. Šepetys romaną dar labiau priartina prie paauglių, o lietuvių tremties istoriją daro suprantamesnę. Lietuvoje grafinį romaną skaitytojams pristato leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą jį išvertė Vaiva Būgaitė.

Rašytoja R. Šepetys atsakė į Augustės Gittins klausimus.

Rūta Šepetys. Rachel Kinney studios nuotr.

– Grafinis romanas – pasakojimas vaizdais. Kai kurie skaitytojai teigia, kad jie padarę didesnį įspūdį nei įprastas, knyginis pasakojimas. Kokių spalvų jūsų romanui suteikė piešiniai ir iliustracijos?

– Kiekvienas iš mūsų istorijas ir pasakojimus priimame skirtingai. Yra žmonių, kuriems labiau patinka knygos, kitiems – filmai, tretiems – iliustracijos ir nuotraukos. Originalioje mano knygoje skaitytojai turi vietos fantazijai – jiems patiems tenka įsivaizduoti veikėjus, aplinką ir tai, kas vyksta. A. Donkinas interpretavo mano tekstą, o D. Kopka kūrė iliustracijas. Bendras jų abiejų darbas suteikia tekstui gylio, o skaitytoją kviečia stipriai pajausti skaitymo ir žiūrėjimo malonumą. 

– Kaip manote, ar istoriją, kurioje nėra daug teksto, o daugiau vaizdų, šiuolaikiniai paaugliai supras geriau?

– Nebūtinai. Istorijų klausymas ir jų suvokimas – tarsi mokymosi procesas, kuriame vieni geriau įsimena vaizdinę medžiagą, o kiti – garsinę. Taip ir dėl literatūros, vieniems patinka konstruoti ir įsivaizduoti knygos pasaulį savo galvoje, o kitiems reikia vizualų, kuriančių bendrą vaizdą.

Manau, kad grafinis romanas gali padėti pedagogams pasidalyti istorija su moksleiviais ar studentais, kurie nenoriai skaito romanus.

– Jūsų romane menas padeda knygos herojei išgyventi siaubą. Iliustracijų autorius – irgi jaunas menininkas. Ar judu kalbėjotės apie jo požiūrį į knygoje aprašytus Linos jausmus?

– Žinoma! Kai rinkau medžiagą knygai, mane itin sujaudino išgyvenusiųjų pasakojimai apie tai, kas jiems padėjo ištverti sunkumus Sibire. Jie prarado laisvę ir namus, tačiau net ir toli nuo Lietuvos sugebėjo rasti kūrybiškų būdų, kaip reikšti save, kaip bendrauti su kitais, nepaisant siaubingos priespaudos ir gyvenimo sąlygų. Juos gelbėjo menas, muzika, šokis, poezija ir malda. Rašydama knygą, pagrindinei veikėjai norėjau suteikti kūrybos balsą. Grafiniame romane tas balsas – labai ryškus, rodos, iliustruotojai suprato, ką noriu pasakyti.

– Amerikoje komiksai – itin populiarus žanras. Lietuvoje jis vis dar skinasi kelius į skaitytojų širdį. Mes tarsi neturime tradicijos pasakoti apie stiprius išgyvenimus per komiksų žanrą. Kaip jūs jį vertinate?

– Tikiuosi, kad grafinės novelės ras kelią į Lietuvos skaitytojų širdį vien dėl to, kad turite neįtikėtinai talentingų ir inovatyvių menininkų, kurie, neabejoju, rastų naujų, įdomių būdų, kaip pristatyti istorijas per iliustracijas. Man be galo patinka Jurgos Vilės ir Linos Itagaki sukurtas „Sibiro haiku“, tikiuosi, jos ir toliau dirbs kartu, sukurs dar ne vieną nuostabią knygą. Žaviuosi lietuvių iliustruotoja Monika Vaicenavičiene, jos vaizdiniai pasakojimai – poetiški ir išraiškingi.

– Gal taip tik atrodo, tačiau grafiniame romane ypač išryškėjo menininko vieta neįprastose aplinkybėse. Ar jūs pati atradote šioje knygos versijoje naujų požiūrio kampų?

– Tikrai, menas naujajame, grafiniame leidime suteikė naują požiūrio kampą. Be to, grafinio romano kūrėjai įtraukė keletą naujų scenų, kurių originaliame romane nėra. Ir tie papildymai man be galo patinka!

– Knygos pabaigoje iliustruotojai nupiešė ir jus. Jūs pati pasakojate apie tai, kas buvo ištikę lietuvių tautą. Kieno tai buvo sumanymas?

– Tai buvo tekstą grafiniam romanui kūrusio A. Donkino idėja.

– Kaip šiandien iš toli matosi Lietuva? Ar kartais neatrodo, kad gali pasikartoti blogiausias scenarijus?

– Kaip ir daugybė lietuvių aš atidžiai seku naujienas. Pastaruosius dešimt metų dirbu su pedagogais visame pasaulyje ir tokiomis organizacijomis kaip „Komunizmo aukų memorialinis fondas“, kad galėčiau skleisti žinią apie Baltijos šalių istoriją. Svarbu suprasti praeitį, kad mums būtų aiškus šiandienos naujienų kontekstas. Lietuvos pažanga turi būti vertinama ir saugoma, kad istorija nepasikartotų.

– Lietuviškas jūsų knygos vertimas ir redagavimas, rodos, jau tampa dinastijos darbu. Grafinį romaną išvertė Vaiva Būgaitė, kurios mama Lina Būgienė vertė „Tarp pilkų debesų“, o močiutė Bronė knygą redagavo. Vertėjos močiutė ir pati dar vaikas buvo ištremta į Sibirą, taigi labai gerai žino, apie ką romane kalbate. Kaip manote, ar tikros patirtys ir yra tai, kas leidžia mums nepamiršti, ką teko išgyventi tautai? Ir kas gali nutikti, jei tų atsiminimų mes tiesiog nebeturėsime?

– Lietuviškojo mano romano, o ir grafinio romano vertimo ir leidybos komanda yra nuostabi! Vertėjų ir redaktorės darbas prie šios knygos reikšmingas dėl to, ką teko patirti jų šeimai. Nuostabu, kai istorija, kurią pasakoju, turi tikruosius liudytojus, įgarsinančius ją. Tikiuosi, mes ir toliau skleisime žinią skaitytojams, kurie dar nieko nežino arba nebežino apie Lietuvos okupacijos ir tremties laikotarpį. Praeitis suteikia kontekstą dabarčiai. Ir tą akimirką, kai skaitytojai prisijungia prie istorijos, istorija tampa žmogiška. Skaitytojai mato ne tik antraštes, jiems pradeda rūpėti su istorija susiję žmonės. Manau, toks suvokimas yra gyvybiškai svarbus, nes jausmai mūsų širdyje išlieka ilgiau nei faktai. Ir šiuo metu pasauliui labai svarbu suprasti, kas vyksta.

– Naujausiame romane „Turiu tave išduoti“ pasakojate apie Rumunijos žmonių išgyvenimus Nicolae Ceaușescu režimo laikotarpiu. Prieš tai buvo „Kuždesių fontanas“ ir Ispanija, Franko diktatūros metai. Ar jau galite pasidalyti, kokios istorijos imsitės dabar? Apie ką bus jūsų kita knyga?

– Mano naujoji knyga – tai rašymo vadovas. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir ką papasakoti. Net jei jie nelaiko savęs autoriais ar jiems visai nerūpi išleisti knygą, norėčiau, kad mokytųsi reikšti save per pasakojimą, kad pradėtų rinkti ir archyvuoti savo istorijas. Taigi mano naujoji knyga galėtų tapti gidu ir patarėju, kaip atrasti kūrybą kelionėje į savo atmintį ir prisiminimus.