Į kovą su baobabais

„Ak, tie gyvenimai! Tarp Dangaus ir žemės. Tačiau kodėl tiek daug žemės ir tiek nedaug Dangaus?“ – klausia savo dvyliktoje knygoje D. Kazragytė. Pokalbį pradedame panašia tema – kodėl šitaip kenčia Ukraina, kodėl Dievas tyli, nesustabdo to nelabojo, vardu Putinas, kodėl leidžia jam žudyti?!

„Dievas šiuo atveju niekuo dėtas. Jis davė žmonėms teisę rinktis. Štai ir pasirinko Rusija tą Nelabąjį, per kelis dešimtmečius susukusį protą milijonams žmonių, kuriems, beje, ir šiaip įprastas imperinis mąstymas. Jei mes dabar nekovosime su tokiais baobabais kaip Putinas, jie ilgainiui užkariaus pasaulį“, – pritaiko Doloresa mintį iš „Mažojo princo“ šiandienai.

Beje, ši Antoine’o de Saint-Exupéry knyga ir Ričardo Bacho kūrinys „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ – aktorės stalo knygos.

Anot Doloresos, teisė rinktis neatleidžia nuo atsakomybės už pasirinkimą. Būtent pasirinkimas ir yra laisvė. Tačiau suvokta ir atsakinga. Apie tai kalba ir jos mylimi personažai „Mažajame prince“. Beje, knygos autorius kūrinio gimimo metais, t. y. 1942 m., nepaisydamas Antrojo pasaulinio karo, kūrė viltį, o dabartiniai mes, matydami, kas darosi mūsų Žemėje, tai vertiname skeptiškai… Vis dėlto privalome rinktis, kurioje pusėje: blogio ar gėrio – liksime. Tų pasirinkimų aktorės gyvenime buvo apstu.

Pomėgis: D. Kazragytė įprotį iki išnaktų skaityti knygas atsivežė į Kauną iš Šaparnės, iš savo vasarnamio Labanoro girioje. 2019 m. / V. Skučaitės, V. Grigo iš D.Kazragytės, D. Tarėlos iš D. Kazragytės archyvo, E. Butkevičiaus / „Kauno dienos“ archyvo, D. Kazragytės archyvo nuotr.

Neįstojo į kompartiją

„Mano mama, užliūliuota komunistinių idėjų, propagandos, pokariu tapo komunistų partijos nare, tačiau pamačiusi, ką daro komunistai su jos tauta, siųsdami žmones į lagerius, tremtį, apie 1950 m. „pametė“ kompartijos narės bilietą ir naujo pareiškimo neparašė. Panašiai atsitiko ir mano trylika metų už mane vyresniam broliui. Jis irgi matė, ką darė sovietų valdžia Lietuvoje, ir taip pat pasirinko – būdamas Vilniaus universiteto studentas, vieno viešo komjaunimo organizacijos susirinkimo metu padėjo komjaunuolio bilietą ant stalo ir pasakė, kad nenori būti tokioje organizacijoje. Už tai jį išmetė iš universiteto. Gaila, kad jis nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės – mirė nuo sunkios ligos, būdamas 42 metų. Beje, ir mano sesė buvo partinė, tačiau labai džiaugėsi Lietuvos laisve.

Man pačiai irgi buvo proga įsistoti į kompartiją. Tokia proga pasitaikė 1969 m., kai iš Vilniaus valstybinio akademinio dramos teatro perėjau dirbti į Kauno dramos teatrą, kuriame Jonas Jurašas buvo pradėjęs statyti Kazio Sajos „Šventežerį“. Tame spektaklyje vaidinau Ramunę. Po pirmo 1970 m. sėkmingo pasirodymo scenoje mane iškart pasiekė „įvertinimas“ – buvo pasiūlyta stoti į kompartiją. Kai paliepta nuėjau pas vieną Kauno miesto komunistų partijos komiteto partinį instruktorių (komitetas buvo įsikūręs dabartiniame Kauno miesto savivaldybės pastate), man jis pasakė: „Jei nesutinkate tapti komunistų partijos nare, niekada negausite nusipelniusios artistės vardo! Tad pagalvokite“, – pasakoja aktorė.

Padėjo Romualdas Tumpa

„Ką čia galvoti – nulėkiau pas teatro direktorių Romualdą Tumpą, prašydama pagalbos. Mat aktoriams jis buvo kaip tėvas – padėdavo prireikus kaip tik galėdamas. Juk tai jis, dar net nebūdamas teatro direktoriumi (juo tapo 1962 m.) išgelbėjo Kęstutį Genį, kai jis atsidūrė saugumiečių dėmesio centre už savo antisovietinių eilių skaitymą, pavyzdžiui, kauniečiams gerai žinomoje „Tulpėje“. Tada R. Tumpa pasiūlė K. Geniui drauge su juo ir kolegomis: Regina Varnaite, Leonardu Zelčiumi, Antanu Voščiku, Birute Raubaite ir kitais važiuoti į Maskvą studijuoti aktorystės. Ir visi išvažiavo... Išgelbėjo R. Tumpa – jis jau buvo teatro direktorius – ir mane, prikūręs pasakų partiniams vadovams apie mano silpną sveikatą ir dar dievai žino ką… Žodžiu, padėjo man įtvirtinti savo pasirinkimą“, – teigia D. Kazragytė.

Aktorė prisimena dar vieną savo pasirinkimą. Tai susiję su religija, kuriai ji buvo abejinga ne vieną dešimtmetį, tačiau vienas skaudus įvykis pakeitė jos požiūrį į Dievą.

„Kai į kraupią avariją pateko mudviejų su Viktoru Šinkariuku sūnus Tomas, nejučia kreipiausi į Dievą pagalbos. Tomas liko gyvas! Tada nulėkiau pas aktoriaus Aleksandro Ribaičio žmoną, turėjusią glaudžių ryšių su Bažnyčia, – nusprendžiau būti pakrikštyta! Ir tai įvyko…“

Bičiulystė: Doloresa labai dėkinga Vidai Rastauskaitei-Korn (kairėje) už jos pasiūlymą dirbti ir vasaroti Rūdnelėje. 2025 m. / V. Skučaitės, V. Grigo iš D.Kazragytės, D. Tarėlos iš D. Kazragytės archyvo, E. Butkevičiaus / „Kauno dienos“ archyvo, D. Kazragytės archyvo nuotr.

Ne tik apie rūkymą

„Kokia mano kasdienybė? – pakartoja klausimą pašnekovė. – Paprasta ir įprastai negalvojant apie rytdieną. Kodėl negalvoju? Evangelijoje parašyta: nesirūpink rytdiena – kiekvienai dienai savas vargas. Man teko gyvenime pereiti ir per ugnį, ir per vandenį. Nenoriu prisiminti. Dabar džiaugiuosi kiekvienu rytu – keliuosi vėlai, nes skaitau iki antros valandos nakties – išgeriu kavos puodelį, surūkau cigaretę, paklaidžioju akimis po dangų pro langą savo buto devintame aukšte.

Beje, apie rūkymą. Niekada neužmiršiu jautraus teatro režisieriaus ir pedagogo Vytauto Čibiro, kuris sovietmečiu dėstė mums Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tai buvo likimo man siųstas žmogus. Ne vien todėl, kad būtent jis pakvietė mane, studentę, vaidinti Valstybiniame dramos teatre. Beje, pirmas mano vaidmuo buvo Ramutės Skučaitės pjesėje „Ir teisė mylėti“, kurią 1967 m. režisavo Stefa Nosevičiūtė. Atsimenu, žmogišką V. Čibiro elgesį, kai jis pamatė mane pusgyvę gulinčią Konservatorijoje ant kėdžių. Priėjęs nepiktai paklausė: „Kas čia dabar?“. Paaiškinau, kad pasidarė labai bloga, nes surūkiau pirmą savo gyvenime cigaretę. V. Čibiras, švelniai palietęs man petį, pasakė: „Tai pagulėk. Pagulėk... Mes kokį kitą pjesės epizodą, kur nėra tavęs, repetuosime“, – prisimena Doloresa.

Patinka detektyviniai romanai

„Po rytinio ritualo su kava ir cigarete einu į 12 valandos šv. Mišias Įgulos bažnyčioje, iš ten – į „Marijos radiją“, kurią laikau likimo dovana. Mat ten įgarsinu knygas. Žiūrėk – ir pavakarys atslenka. Vakare pasižiūriu „Animal Planet“. Žinoma, tuoj pat išjungiu šį kanalą, jei tik yra užuomina į žiaurų elgesį. Tiesiog nekenčiu medžiotojų – juk pakanka pažvelgti į nušautos ar sužalotos stirnos akis… Na, o maloniausios mano valandos – su knyga lovoje. Nustebsite, bet man dabar labai patinka Skandinavijos rašytojų detektyviniai romanai. Juos skaitydama pamirštu visus reikalus ir reikaliukus, negandas. Beje, pastaraisiais metais tų negandų buvo privisę tiek daug, kad… Tačiau susitvarkiau“, – tvirtina D. Kazragytė.

Naujausia: į dvyliktąją D. Kazragytės knygą sudėti tekstai, parašyti 2021–2023 m. / V. Skučaitės, V. Grigo iš D.Kazragytės, D. Tarėlos iš D. Kazragytės archyvo, E. Butkevičiaus / „Kauno dienos“ archyvo, D. Kazragytės archyvo nuotr.

Vasarų kaimynystė su K. Saja

Pasak pašnekovės, ją kelerius metus slėgė pamažu be remonto nykstantis vasarnamis Labanoro girioje, prie Duobulio ežero. Beje, jo statyba dar sovietmečiu rūpinosi Viktoras Šinkariukas, kai gyveno su Doloresa ir sūnumi Tomu.

„Kai jau nebegalėjau supuvusiais mediniais laiptais užlipti nei į namo palėpę, nei į virtuvę, teko statinį parduoti. Žinoma, tai padariau sopančia širdimi, bet išeities nebuvo – pinigų dideliam remontui neturėjau, o griūvančiame name gyventi tapo pavojinga. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – dalį gautų pinigų paskyriau dantims sutvarkyti, kas buvo būtina. Kartu labai susirūpinau – ką veiksiu šiltuoju metų laiku, juk buvau dešimtmečiais įpratusi išvažiuoti prie ežero, grybauti, uogauti, rašyti…

Kartą apie tai išsikalbėjau su „Ąžuolyno“ bibliotekoje dirbančia Vida. Būtent ji pasiūlė man dirbti ir vasaroti Rūdnelės kaime, 6 km nuo Marcinkonių. Ten yra grafikės Gražinos Didelytės namas-muziejus, kurį globoja etnologas, profesorius, socialinių mokslų daktaras Vygandas Čaplikas – grafikės kūrybos teisių paveldėtojas, jos darbų skleidėjas. Mielai sutikau su tokia nuostabia galimybe leisti vasaras Dzūkijos girioje. Tiesa, tame name-muziejuje nėra televizoriaus, o kaime – parduotuvės, bet kaimynystėje gyvena rašytojas Kazys Saja. Jis, kaip ir anksčiau, kibirkščiuoja humoru. Jo sodybos kieme plevėsuoja Lietuvos valstybės vėliava. Aplankau jį. Daugiausia kalba jis – aš tik klausausi. Beje, K. Saja draugavo su mano broliu, kai sovietmečiu gyvenome Telšiuose. Tad mes pažįstami ne tik per spektaklius teatre. Rašytojas, kuriam birželį sukaks 93 metai, vairuoja automobilį ir visada paklausia prieš važiuodamas į artimiausią parduotuvę, ką man nupirkti“, – džiaugiasi Doloresa.

Vertina: šią alegorinę pasaką apie meilę, draugystę, atsakomybę, anot Doloresos, būtina skaityti ir suaugusiesiems. / A. de Saint-Exupery piešinys iš Lietuvoje 1982 m. išleistos knygos „Mažasis princas“.

Neatpažintas elgesys

Apie ką dvyliktoji D. Kazragytės knyga? „Pateikiau savo patirtis, žmonių išgirstas istorijas. Dažniausiai jos liūdnos, bet yra ir smagių. Visos jos pamokančios. Neaiškinsiu. Kas norės – paskaitys“, – kaip nukerta, tačiau vieną istoriją vis dėlto atpasakoja.

„Kartą paklydau girioje beuogaudama – keturias valandas negalėjau surasti kelio atgal, į Dzūkijos miškuose pasiklydusį Rudnelės kaimą. Pagaliau priėjau namą, dzūkiškai pirkia vadinamą. Apsidžiaugiau nenusakomai! Pirkios šeimininkas sutiko pavėžėti tuos 15 ar 20 km, kuriuos buvau nuo muziejaus nublūdijusi. Pakeliui į Rūdnelę – kalnas, pakalnė, vingis ir vėl kalnas… Dar ir liūtis užklupo. Kai parvežė, padaviau vyriškiui eurų pluoštelį. Jis griežtai pasakė: „Ne!“. Ir pridūrė: „Geriau pasimelskite už mane.“ Nesitikėjau. Neatpažinau jame iš anksto tokio elgesio. Juk buvo per mažai laiko, praleisto kartu… Teisus A. de Saint-Exupéry – žmogui pažinti reikia laiko. Ir kaip teisingai jis per lapės ir Mažojo princo bendrystę susieja šią mintį su laiko neturėjimu ir draugyste: „Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

– O kaip tai padaryti? – paklausė Mažasis princas.

– Reikia būti kantriam, – tarė lapė. – Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...“