Tarp Kipro ir Lietuvos

Vertėjos, eseistės, kultūrologės Dalios Staponkutės esė rinktinė „Lietumi prieš saulę” („Apostrofa”, 2007) – graži dovana lietuvių skaitytojams. Tai savitas, „protaujantis” balsas, kurį išgirsti net labai verta.

Literatūros vertėja iš anglų, graikų, rusų kalbų per pastarąjį dešimtmetį į lietuvių kalbą išvertė Louiso de Berniereso „Kapitono Korelio mandoliną”, Jakovo Kambanelio „Mauthauzeną”, Niko Kazantzakio „Paskutinį gundymą”, „Asketiką”, „Dievo neturtėlį” bei sudarė poezijos rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų”. Jos sklandi, analitinė, lengva tragika ar santūriu skausmu alsuojanti eseistika džiugina „Šiaurės Atėnų”, internetinio dienraščio www.bernardinai.lt skaitytojus. Iš 2002-2006 metais parašytų esė ir yra sudaryta jos knyga „Lietumi prieš saulę”.

Esė rinktinė spinduliuoja savotiška „tranzitine” energija, o mintys, talpinančios meditacines asmenines ir filosofines įžvalgas, „antropologines variacijas”, kuria naują pasaulį – savotišką „tarp”. Anot J.Baranovos, D.Staponkutės mintis lyties neturi, tačiau „yra dalykų, kurie vyrams net neateitų į galvą”. Pavyzdžiui, motinystės ir kalbos ryšio apmąstymai... Kalba yra labai svarbi. Ji ir guodžia, ir kankina ilgesiu: „Išvykusio gyventi svetur žmogaus santykis su gimtąja kalba, įtampa, atsirandanti tarp jų, neretai virsta „nepagydoma liga“. Tai – praeities kalba, kuri keliauja stipriai įsikibusi ir nepaleidžia. Ji nuolatos primena praeitį, iškelia ją atmintyje tarsi skaudžią votį ant kūno. Naujos vietos kalba yra įvaldoma panašiai kaip muzikos instrumentas. Taip, gali tapti virtuozu. Kita kalba apdovanoja nauju kūnu. Deja, netikru ir sublimacijų sekinamu. Kurį laiką atrodo, jog nauja kalba žada atgimimą, naują odą, naują meilę. Drama atsiveria, atidžiau įsiklausius į savo balso intonaciją, į melodiją, senesnę už naujai įvaldyto instrumento. ...> netrukus aplanko suvokimas, kad niekados netapsi kitos kultūros dalimi. Tarp dviejų kalbų – gimtosios ir įgytos – driekiasi galingos tylos valandos“ (p. 39).

D.Staponkutės esė naratorius – migrantas, egzilas, ekspatriantas. Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų. „Lietumi prieš saulę” – tai pastangos ir poreikis kalbėti ne tik apie savo asmenines, bet ir kitos šalies aktualijas ir realijas. Knygoje nuolat komunikuoja dvi kultūros (graikų ir lietuvių), fiksuojami skirtingų kultūrų sambūvio ypatumai, svetimšalio jausena, savotiška nuoskauda ir didžiulis prielankumas, supratimas, atsirandantis iš asmeninės patirties (nuo 1989-ųjų rašytoja gyvena Kipre). Arba iš dviejų kultūrų pasaulėjautos panašumų…

„Knygoje nerasime buities ir kūno, - rašo eseistė Giedra Radvilavičiūtė. - Kipras – pažinimo ir troškimų sala – lukštenamas iš nežinomybės pavydėtinai analitiniu mąstymu, kasdienybėje ieškant ne ryškių detalių, kurias geba pastebėti bet koks jautresnis žmogus ar net smulkesnis turistas, bet esmės”.

„Gyvendama svetur, autorė yra įgijusi labai įdomios, originalios patirties ir antropologine, ir filosofine, arba metafizine, prasme. Tokia patirtis jos kuriamus tekstus visų pirma išskiria iš kitų panašių tekstų“, - teigia Sigitas Parulskis.