Solistę E.Kliučiūtę muzikiniai spektakliai žavi išraiškos palete ir galimybe improvizuoti

Muzikinio teatro scenoje Eleonora Kliučiūtė dainuoja nuo 1975 metų, kai čia sukūrė savo pirmąjį vaidmenį – Violetą Imrės Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“. Dabar solistės kūrybos dosjė puikuojasi per keturiasdešimt operečių, operų, miuziklų, muzikinių komedijų herojų. Drauge su „antrininke“ – froilen Šnaider iš miuziklo „Kabaretas“ E.Kliučiūtė praėjusį savaitgalį pažymėjo savo neeilinį gimtadienį.

Atėjo į svajonių sceną

„Baigdama studijas konservatorijoje, pati pasiprašiau į Muzikinį teatrą. Jis man nuo vaikystės atrodė kaip stebuklas. Visada žavėjo jo spektaklių ir personažų įvairovė. Užsibūti vienoje spalvoje, viename amplua čia tiesiog neįmanoma. Operetėje yra ką veikti, yra ką vaidinti. Turi būti universalus, gebėti sujungti į visumą dainavimą, šokį, vaidybą. Kol pasieki to lengvumo, žaismingumo, nemažai nematomo juodo darbelio reikia įdėti“, – kalba solistė.

E.Kliučiūtė prisipažįsta, kad geri trys dešimtmečiai scenoje pralėkė žaibo greitumu ir atnešė daug kūrybinio pasitenkinimo. „Man atėjus į Muzikinį teatrą, jo scenoje ryškiai tebespindėjo Stasė Rapalienė, Stasė Repečkaitė, garsusis komikų duetas Kazys Mikalauskas ir Leonas Stanevičius. Darbas greta jų buvo tikra meistriškumo mokykla. Jaunimas visada galėjo tikėtis gero patarimo, palaikymo. Iki šiol pamenu naudingą senjorų patarimą: jei scenoje padarei klaidą, nepasimesk, nesutrik. Padėk tašką ir toliau eik pirmyn.“

Pirmoji didelė sėkmė solistę aplankė vos apšilus kojas teatre. E.Kliučiūtės Inesa Grigorijaus Goberniko muzikinėje komedijoje „Meile nežaidžiama“ buvo pripažinta geriausiu 1978-1979 metų sezono vaidmeniu. Paskutiniai du solistės sceniniai darbai – froilen Šnaider „Kabarete“ ir kunigaikštienė Kudenštain operetėje „Grafaitė Marica“ pažymėti „Fortūnos“ diplomu ir „Fortūnos“ prizu.

„Charakterio kūrimas, jo bruožų, detalių ieškojimas suteikia tikro kūrybinio džiaugsmo. Operetė visada šiek tiek primena gražią pasaką su laiminga pabaiga. Tačiau ir jos veikėjams norisi suteikti tikrumo, o jų santykiams ir veiksmams – psichologinio pagrindimo, gyvenimiškų spalvų“, – sako E.Kliučiūtė.

Spektaklis – kaip adrenalino dozė

„Visi sukurti personažai man brangūs, nes į juos įdėjau kruopelytę savęs“, – tikina solistė. Karjeros apogėjuje jai giliai širdin įkrito klasikinių operečių herojės – Hana iš „Linksmosios našlės“, „Šikšnosparnio“ Rozalinda. Kai kurie vaidmenys buvo labai stiprūs dramaturgiškai, reikėjo pademonstruoti didelį aktorinį meistriškumą.

„Prieš dvidešimt metų sukūriau už save gerokai vyresnę heroję – vienišą pagyvenusią Pamelą miuzikle „Amerikietiška komedija“. Už ją mane gyrė ir režisierius, ir kolegos, ir publikai ji patiko. Pati jaučiau, kad pavyko sukurti pilnakraujį, gilų paveikslą. Įdomu buvo vaidinti Hortenziją miuzikle „Zorba“ – tragikomišką nusenusią kurtizanę su vaiko siela. Sudėtingas personažas ir froilen Šnaider iš miuziklo „Kabaretas“ – jos vėlyvą meilę sugriauna politika.“

Pastarąją heroję E.Kliučiūtė vaidina pasikeisdama su Dramos teatro aktore Gražina Balandyte. „Stengiausi savo heroję daryti kitokią. Kuo mūsų kuriamos panelės Šnaider skiriasi? Manoji ne tokia filosofiškai nusiteikusi, žemiškesnė. Ji labiau džiaugiasi tuo, kas yra čia ir dabar.“

Nors už pečių – didelė patirtis, jaudulys prieš išeinant į sceną tebėra išlikęs, prisipažįsta E.Kliučiūtė. „Tai ne baimė, bet kažkokia tonizuojanti priešstartinė būsena. Rodos, pokštelėjo šūvis, ir aš atsiduriu scenoje. O tada jau, dievulėliau, kaip gera. Atrodo, gyslomis teka ne kraujas, o žaismingi šampano purslai, keliantys tave į orą. Improvizuoji, žaidi su partneriais, kurie tave girdi, mato, jaučia. Kaip sakoma teatre, aš tau duodu už kapeiką, tu man – už dvi.“

Nemėgsta skųstis gyvenimu

Šviesių garbanų apgaubtame E.Kliučiūtės veide beveik visada žydi šypsena. Ne ištreniruota, dirbtinė, o šilta ir nuoširdi. „Aš esu linksmas žmogus. Šalia savęs irgi mėgstu turėti tokius pat. Žinoma, darbas teatre neišvengiamai atitolina daugelį bičiulių, giminių, nes nėra kada susitikti. Juk artisto gyvenimo ritmas visiškai kitoks. Jo vakarai, šventės užimti: kai kiti švenčia ar ilsisi, reikia dirbti. Atsigriebiam tik vasarą, pasibaigus teatro sezonui.“

Nors vidurinę baigė Kaune, dainininkė savo gimtine vadina mažutę Jūrės gyvenvietę, vienu šonu prisiglaudusią prie miško, kitu – prie geležinkelio. Čia išliko tėvų nameliai. Čia Eleonora atostogauja, grybauja, mėgaujasi gamtos teikiamais malonumais. Vienturtis jos sūnus gyvena Vokietijoje, ten sukūrė šeimą. Jis yra informatikos specialistas.

„Aš nespaudžiau jo mokytis muzikos, nors duomenų turėjo. Į menininkų dinastijas žiūriu labai atsargiai. Juk talentas nepaveldimas. Jeigu dailėje, muzikoje, teatre įsigalės tik menininkų vaikai ir anūkai, kitiems jauniems gabiems žmonėms, ypač iš provincijos, tiesiog neliks vietos. Tai būtų labai neteisinga ir nesveika mūsų kultūrai“, – įsitikinusi solistė.

Nė vienas artistas neišvengia paradokso: kai sukaupi pakankamai patirties, vaidmenų vis mažėja, ir jie vis trumpėja, stoiškai žiūri į neišvengiamus pokyčius E.Kliučiūtė. „Rodos, tik vakar buvau pagrindinė „Linksmosios našlės“ herojė Hana Glavari, o dabar vėl statomoje mūsų scenoje šioje klasikinėje operetėje gavau mažulytį epizodėlį – ambasadorienę Praskovją. Sėdime su Gediminu Maciulevičiumi repeticijoje ir paskui dabartinę pirmąją porą patyliukais sakome jos tekstus. Praėjo dvidešimt metų, o nieko nepamiršome.“