– Esate jauna, bet jūsų biografija labai spalvinga, kaip, beje, ir jūsų paveikslai. Prisistatote artiste, kodėl?

– Prisistatyti man visuomet labai sunku. Viena žinau, kad nenoriu savęs vadinti menininke, nes mūsų visuomenė šitą žodį supranta kaip diagnozę, bet ne profesiją. Esu kvalifikuota baleto artistė, kurį laiką dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Paskui įkūriau savo šokių studiją ir pradėjau šokti gatvės šokius. Tapau daugkartine Europos gatvės šokių čempione. Dabar esu tapytoja... Kadangi mano gyvenime tiek visko daug, noriu vadinti save artiste. Jaučiuosi nusipelniusi šio vardo.

– Jūs ir savo darbus pristatote labai artistiškai: kartais nebeaišku, kas ką pranoksta, – paveikslas Monishą ar Monisha paveikslą.

– Taip, to artistiškumo ir teatro mano gyvenime iš tiesų netrūksta, todėl žodis „artistė“ man tinka labiau.

– Kodėl reikėjo griebtis tapybos, jei iki tol buvote sėkmės lydima gatvės šokių šokėja, vieną po kitos skynėte pergales ir gyvenimu nesiskundėte. Ar vis dėlto skundėtės?

– 2013–2014-ieji – tamsiausia naktis mano gyvenime. Tada dar nežinojau, kad tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Skyriausi su savo tuomečiu draugu. Lyg to dar būtų maža, kortos sukrito taip, kad turėjau uždaryti savo šokių studiją. Norėdama užsimiršti, apsiėmiau daryti labai daug darbų. Nepadėjo – susirgau depresija. Gydytojai krūtyje rado auglį…

Galiausiai supratau, kad viskas, ko ėmiausi tuo metu, nesisekė. Atrodė, kad pamažu grimztu į gilų tamsų pragarą. Bandžiau kažkaip iš jo kapanotis: atidariau kitą studiją, susiradau kitą vaikiną. Nepadėjo. Vieną dieną netyčia suvokiau, kad turiu viską palikti ir išvažiuoti. Turiu pabūti nuošalėje nuo viso šito. Sukaupti dvasinių jėgų, išsilaižyti žaizdas ir tik tada, kai jau būsiu pasveikusi ir pasiruošusi, – grįžti į Lietuvą.

– Taip ir padarėte, savo dvasinei emigracijai pasirinkdama Bergeną, o po kelerių metų – Tisnesiojaus salą Norvegijoje?

– Taip, tik tada dar nežinojau, kad išvyks šokėja Modesta, o grįš tapytoja Monisha. Iki tol su tapyba neturėjau nieko bendro. Buvau tas žmogus, kuris išsikeltus tikslus mėgsta įvykdyti iki galo. Tad būdavo taip, kad kas dešimtmetį pradėdavau vis kažką naujo, pasiekdavau toje srityje meistriškumą ir tuomet dėdavau tašką. Tuomet vėl ieškodavau naujos veiklos. Taip buvo su baletu, gatvės šokiais, o dabar ir su tapyba. Mėgstu sakyti, kad viename gyvenime aš jau nugyvenau kokius tris.

– Kiek metų Monishai, kaip tapytojai, trūksta iki to dešimtmečio, kai, anot jos, vėl turėtų būti dedamas taškas ir randama nauja veikla?

– Nežinau (juokiasi). Tos naujovės labai natūraliai ateina į mano gyvenimą. Su jomis tenka ir augti, ir keistis, ir plėsti savo akiratį.

– Jei sugrįžtume į jūsų juodąjį laikotarpį, kurį pralaukti bandėte Norvegijoje, – ką įdomaus ten atradote, patyrėte? Kaip gydėtės sielos žaizdas?

M. Bytautytės asmeninio archyvo nuotr.

– Žinojau, kad visi žmonės patiria ir nuopuolių, ir pakilimų, todėl reikia ne verkti, bet kabintis už mažiausio šiaudo. Supratau, kad visa tai laikina. Norvegijoje praleidau trejus metus.

Nuėjau į Bergeno šokių studiją, susiradau šokių mokytojos darbą. Deja, manęs jis nebetenkino, nes pradėjo vykti kažkokie vidiniai perversmai, kuriuose aš dar mažai gaudžiausi. Galiausiai nutiko taip, kad bešokdama patyriau stuburo traumą, po kurios tris mėnesius buvo labai sunku judėti ir net sėdėti.

Visi gimstame laisvi ir tik paskui kažkaip atsirandame savo sukurtuose kalėjimuose. Dabar retai sutiksi žmogų, kuris dėkotų už tai, ką turi. Visi nori daugiau.

Kad nebūčiau be veiksmo – pradėjau tapyti. Piešdavau kreidinėmis pastelėmis, atsistojusi. Išstovėdavau prie popieriaus lapo po dešimt valandų. Tai mane gydė. Tai darant mane užplūsdavo be galo geras jausmas – vadinu jį intelektualiniu orgazmu, kurio dar niekada gyvenime nebuvau patyrusi. Nei šokdama, nei turėdama santykių su mylimu vyru. Tapyba man leido pajausti tai, ko niekada niekam nebuvau jautusi. Tai buvo tiesiog nežemiškas jausmas.

– Dabartiniuose jūsų paveiksluose labai ryškus moteriškumas, emocionalumas. Išskirtinė detalė – moters lūpos – putlios, seksualios, geidulingos…

– Stilistika buvo panaši ir pačioje pradžioje. Skirtumas tik tas, kad darbus atlikdavau kreidelėmis. Grįžusi į Lietuvą susitikau su vienu meno kolekcininku. Jis davė patarė, kad turėčiau pradėti tapyti ant drobės, jei noriu iš savo pomėgio gyventi. Taip ir padariau. Nusipirkau drobių, teptukų, akrilo dažų. Tačiau pradėjus tapyti supratau, kad kur kas patogiau ir smagiau tai daryti rankomis. Tada geriau jaučiu drobę, dažus. Pamaniau, jei turiu dvi rankas, kodėl tapydama turėčiau naudoti tik vieną?! Taigi, paveikslo foną ištepu, išjaučiu rankomis, o smulkesnes detales paskui tapau teptukais.

– Spėju, kad tapote savo pačios lūpas?

– Ne jūs viena taip manote (juokiasi), tačiau iš pradžių gimė paveikslas „Lūpos“, o tik paskui aš tapau savo paveikslų vizitine kortele.

– Neseniai pabaigėte devynių paveikslų ciklą „Reality and Magic“. Jį tapydama leidote sau tiesiog būti. Nesivaikėte jokių madų, užsakymų, nepataikavote kitiems.

– Iš tiesų tapant juos nebuvo jokio pasiruošimo ar strategavimo: tiesiog buvau ir kūriau. Darbai išėjo labai monishiški, bet kartu ir labai skirtingi. Net pati buvau nustebusi, kiek skirtingumo, produktyvumo yra manyje. Ką tapau dabar? Jau paruošta 2 m ilgio drobė, tapysiu tris didelius paveikslus vienai jaunai porai.

Teatrališka: Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus absolventė M. Bytautytė save vadina ne menininke, bet artiste, tad ir prie savo darbų visada pozuoja artistiškai./ M. Bytautytės nuotr. 

– Kodėl renkatės tik dideles drobes?

– Kai buvau maža, dar prieš atvykdama į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, sakiau mamai, kad noriu tapyti. Mes gyvenome nepasiturimai, turbūt trūko ir žinių, kur mokytis tos tapybos. Pamenu, mama man atvyniodavo ilgą tapeto juostą ir leisdavo piešti ant jos flomasteriais. Jau tada mačiau vaizdą, kaip norėčiau ryškiomis spalvomis tapyti ant didelio formato drobės. Paskui šitas noras kažkur išgaravo.

Kai po transformacijos pradėjau tapyti ant drobių, norėjau tik didelių. Žmonės man patardavo verčiau rinktis standartinius dydžius, tarkim, 50x70, bet aš nieko neklausiau – tik savo širdies. Ir pataikiau. Tai buvo 2015–2016-ieji, kai prasidėjo loftų pirkimas, tad patys didžiausi mano darbai išsyk rado sau šeimininkus.

– Ar negaila savo darbų parduoti: juk į kiekvieną įdedate nemažą dalį savo širdies?

– Į šį klausimą sau atsakiau jau prieš septynerius metus. Paklausiau savęs, kam kuriu paveikslus – sau ar žmonėms. Kai galiausiai į jį atsakiau (beje, visiems artistams linkiu tai padaryti) – nebebuvo jokių gaila. Jei kursi tik sau – bus gaila visada, bet jei kursi žmonėms, kad jų namams sugrąžintum spalvas, grožį, meilę, taiką – joks gailestis, jokie pinigai didelio vaidmens nevaidins.

– Ar įmanoma šiais laikais pragyventi iš tapybos?

– Aš tai darau – vadinasi, įmanoma. Tikrai nemeluosiu, kad kiekvieną mėnesį man vienodai gerai einasi. Žinote, ir gamta mėgsta harmoniją. Yra laikas, kai artistą lydi sėkmė, bet po jos būna toks tuštesnis laikotarpis, kai prisikaupia daugiau paveikslų. Tuomet galima rengti parodas, o paskui vėl visata pasirūpina, kad artistas turėtų už ką gyventi.

– Domitės visatos dėsniais, dvasingumu, sąmoningumu. Gal net turite savo dvasinį vedlį?

– Esu iš tų žmonių, kurie niekada neturėjo nei fizinio, nei dvasinio mokytojo. Nepaisant to, visada troškau savo kelyje sutikti labai stiprią asmenybę, kuria įtikėčiau ir kuri rodytų man kelią. Kadangi tokio žmogaus nesutikau, visko mokiausi pati – stebėdama save, kitus. Lygiai tas pats buvo ir su tapyba. Nesu turėjusi nė vienos tapybos pamokos. Nuo penktos klasės, kai atvykau mokytis baleto į Vilnių, mūsų skyriuje tapybos nebuvo. Kai jau pradėjau piešti, pasikonsultavau su keletu dailininkų, jie sakė: jei nori būti savo srityje išskirtinė, tiesiog daryk tai, ką darai. Todėl apie akademines studijas nė negalvojau – mokausi iš savęs ir savo klaidų (juokiasi).

– Ką sakote piktaliežuviams, kurie žiūrėdami į jūsų darbus negaili kritikos – vadina juos pigiu kiču?

Performansas: ar rasite paveikslo autorę Monishą?/ M.Bytautytės asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmaisiais metais, kai tik ėmiau tapyti, visi tie senosios kartos dailininkai, akademikai buvo labai pasipiktinę, kaip aš drįstu tai daryti. Neslėpsiu: pykčio ir negatyvumo buvo daug. Tačiau man nerūpėjo. Žinojau, kad turiu tiesiog išlaukti. Taip ir įvyko. Kūriau su didele jaunatviška ekspresija, laisve, polėkiu, pristatydavau parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ką jūs manote? Visi pamažu nutilo. Šiuo metu su kai kuriais profesionaliais dailininkais netgi palaikome draugiškus, kolegiškus santykius. Manau, į pyktį ar negatyvumą nereikia atsakyti tuo pačiu, o tiesiog daryti savo darbus. Laikas viską parodys.

– Ar greitai gimsta jūsų paveikslai? Kiek jų per septynerius metus nutapėte?

Išstovėdavau prie popieriaus lapo po dešimt valandų. Tai mane gydė. Tai darant mane užplūsdavo be galo geras jausmas – vadinu jį intelektualiniu orgazmu.

– Dirbu daug – kartais net po šešiolika valandų per parą. Ne visada turiu aiškią idėją. Kartais ją susapnuoju, sufantazuoju. Būna, pradedu tapyti ir vaizdas pamažu ryškėja. Prieš kokius trejus ketverius metus labai daug sapnuodavau, tad daug sapnų perkeldavau ant drobės. Paveikslų bus gal 500.

– Esate be galo drąsi, atkakli, tikinti savo jėgomis. Jei leistumės prisiminimais į jūsų vaikystę – ar visos šitos puikios savybės iš ten, o gal vis dėlto gyvenimas užgrūdino?

– Gimiau Akmenės rajone, Ventos miestelyje. Jau sakiau, kad gyvenome nepasiturimai. Manau, jei būčiau turėjusi viską, kažin, ar dabar kalbėtume su Monisha? Už visas, net pačias žiauriausias, gyvenimo situacijas, esu be galo dėkinga visatai. Sunkumai žmogų padaro kitokį – gerokai stipresnį ir jautresnį pasauliui, jo spalvoms, formoms.

Daug dirbu su savimi. Juk visi gimstame laisvi ir tik paskui atsiduriame savo sukurtuose kalėjimuose. Dabar retai sutiksi žmogų, kuris dėkotų už tai, ką turi. Visi nori daugiau. Laisvė, manau, ateina iš labai paprastų dalykų – kai nustoji trokšti to, kas tau nepriklauso. Tarkim, jei dabar aš žūtbūt užsimanyčiau turėti didelį namą, o visata man jo neduotų, turėčiau puikią galimybę pykti. Jei jo neturiu, vadinasi, dabar man jo ir nereikia. Gera išsilaisvinti nuo troškimų, kaip ir nuo baimės, kad tave galbūt kritikuos. Iš tiesų kritikas tik parodo, koks jis pats yra iš tiesų.

– Ar visas šias tiesas atradote pati?

– Taip, per skaudžias patirtis, per savistabą. Palikusi už nugaros baleto mokyklą, jos bendrabutį, turėjau daugybę įvairiausių kompleksų. Žodis „laisvė“ ten neegzistavo. Todėl, kai pagaliau ją palikau, man reikėjo visą pasaulį suprasti iš naujo. Gyvenimas buvo kitoks. Moteris su didele krūtine balete nebuvo gražu, o gyvenime – priešingai. Buvau 21-ų ir visą pasaulio vaizdą man reikėjo perprasti iš naujo.

M. Bytautytės asmeninio archyvo nuotr.

– Teigiate, kad kiekviename jūsų paveiksle – konkrečiam žmogui skirtos permainos, augimas, nuostabūs atradimai. Tai gal jūs burtininkė? Ragana? Mistikė?

– Nesu nė viena iš jų (juokiasi). Pas mane ateina daug žmonių, kuriems tapau. Tarp jų, manęs ir meno pamažu atsiranda ryšys, nes savo kūrybos žingsniais aš dalijuosi. Tapyba tampa tarsi laidininku tarp manęs ir žmogaus. Dažnai jam tik atrodo, kad nori mano paveikslo, bet iš tiesų jis turi išspręsti kažkokią savo gyvenimo problemą.

Buvo nemažai žmonių, kuriems padėjau pasikeisti. Tai vyko labai subtiliu lygmeniu, per nuoširdžius pokalbius. Manau, tos moterys net nesuprato, kas įvyko iš tiesų. Tačiau visos jos pakeitė savo gyvenimus. Tarkim, paliko vyrus, kurie keldavo prieš jas ranką. Taip atradau dar vieną savęs įprasminimą, kad galiu ne tik tapyti, bet ir per savo paveikslus padėti žmonėms, kurie ieško atsakymų.

– Ką pasakytumėte apie savo asmeninį gyvenimą – ar galiausiai nutapėte jį laimingą?

– Šiuo metu tikrai esu labai laiminga. Ieškodama laimės supratau, kad iš esmės viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Jei norėčiau turėti didelę šeimą – o jos dabar nėra, turbūt jausčiausi nelaiminga. Bus metai, kaip manęs neužvaldo itin stiprios emocijos, nežaboti troškimai; nebepadarau skaudžių klaidų nei sau, nei kitiems. Ir tuo labai džiaugiuosi!