„Tamsus vanduo“: baisu, kad nebaisu...

Tiesą pasakius, dar prieš pusmetį japoniškas siaubas su televizoriais ir raibuliuojančiu vandeniu buvo tikra atgaiva siaubo žanro gerbėjo sielai ir akims. Bet dabar tai jau tapo nesveika manija. Ypač amerikietiškieji perdirbiniai. Po dviejų „Skambučių“ ir vienos „Pagiežos“ (bus ir antroji) mums bruka „Tamsų vandenį“...

Originalas priklauso tam pačiam „Skambučio“ autoriui Hideo Nakatai. Originalas buvo pusėtinas, nors visai neoriginalus po jau matyto japoniško „hororo“ dozės. Pagal bestseleriu tapusią novelę, kuri ką tik pasirodė mūsų knygynuose. Bet, kaip reklamuojama, naujojo Stiveno Kingo ten nė kvapo. Filme – taip pat. Nei Kingo, nei ko nors ypatingo.

Pas mus labai sukritikuotas „Baubas“ palyginti su „Tamsiu vandeniu“ – šedevras. Nes yra vietų, kai pasišiauši iš baimės. O „Tamsiame vandenyje“ – tiesiog krūva jau matytų japoniško gąsdinimo triukų. Jei tas stilius patinka, rekomenduočiau „Negyvųjų šnabždesius“. Anglišką siaubafilmį su japoniška technika. Ką nors įmantresnio išspausti tikriausiai nebeįmanoma. Techniką keisti reikia. Tūkstantąjį sykį – namas su vaiduokliais. Mama su dukrele. Iš serijos – tėtis ir mažytė dukrelė, mama ir mažytis sūnelis.

Štai šioje vietoje galime paminėti ir siaubo karalių Kingą. Tai jis išrado, kad vaikai yra patys įdomiausi kraupių istorijų veikėjai. Smalsūs, pažeidžiami ir garsiai klykiantys nuo kiekvieno krebždesio. Toliau – kaip užsikirtusioje dainoje. Varstomos durys, baimingai piešiančios mergytės rankos, ilgi pasivaikščiojimai koridoriais, nuobodūs pokalbiai apie tai, kad name kažkas vyksta. Varvančios sienos pridedamos kaip šviesų muzika diskotekoje. Garsai, pjaunantys ausį ir taikantys į širdį. Bet nebaisu, kad ir kaip geraširdiškai besistengtum įsijausti.

Labiausiai baisu dėl režisieriaus ir aktorių komandos. Jie dirba nepriekaištingai. Super. O rezultatas – bala nematė... Režisierius Volteris Salesas – beveik legenda. Iki šiol visi be išimties talentingojo brazilo „Oskaro“ premijos laureato filmai tapdavo kino įvykiais. Gero kino mylėtojai savo kolekcijose giriasi turintys „Centrinę stotį“ ar „Motociklininko užrašus“. „Tamsus vanduo“ ne itin ten dera. Nors tai, kad yra tikras dramos meistras, Salesas pademonstruoja. Būtent dramatiški motinos ir dukros santykiai prikausto didžiąją dalį mažai likusio dėmesio. Siaubo kine šis režisierius – naujokas ir nesimėgauja kaip trilerių virtuozas Krisas Nolanas, gavęs šansą nufimuoti didelio biudžeto komiksą. Salesas atlieka pareigą, sąžiningai užsidirba honorarą ne prasčiau nei koks „hororo“ žanro veteranas. Vidutinybei „Tamsaus vandens“ pakaktų su kaupu. Salesas įbrenda tik iki kelių. Net nespėja sušlapti.

Tiesa, mes spėjame pastebėti, kad Dženiferė Koneli („Oskaras“ už antraplanį vaidmenį „Nuostabiame prote“) yra nepaprastų gabumų žvaigždė, nepasimetanti irgi sau naujame žanre. Baimės skonis iš akių virsta vaiduoklių dūmais. Mažoji Arielė Greid ne prastesnė nei „Pasaulių karo“ fenomenas Dakota Faning. Labai vietoje ir amžinai potencialus ateities žvaigždūnas Diugrajus Skotas ir visada įdomiai antraplanis Džonas Si Reilis. Retai ekrane bešmėkščiojantis Timas Rotas įneša komedijos apnašų.

Atmosfera ledinė, spalvos šaltos... Visi stengiasi, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui pastangos nė motais. Jis žino, kad jį dirbtinai gąsdina netikromis kaukolėmis. Ir žino, kad trijų metrų atstumą herojė įveiks per dešimt minučių.

Nevykęs, lėtas, tingus, nuspėjamas tas siaubo kinas. Ir niekas neskuba vykdyti perversmų ar revoliucijų. Baisu, kad gali būti baisu. O man baisu, kai po siaubo juostos kuo ramiausiai sudedi bluostą ir užknarki, pievelę su triušiais sapnuodamas. Ir jokio tamsaus vandens.