Tamsoje nykstantys idealai

Romanas „Kiparisų tamsa“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006) – gana keista knyga. Jos autorius E.Ignatavičius – prozininkas, dramaturgas, publicistas, literatūros kritikas – į skaitytoją prabyla tokia prisodrinta tropais kalba, kad iš pradžių net sunku ryžtis šturmuoti tą meninės kūrybos rūmą, vadinamą romanu. Įnirtingai kibdamas į metaforas atšipini dėmesį, jauti prarasiąs jau ir šiaip neypatingai stiprią intrigą. Tačiau E.Ignatavičius žada pavedžioti „anapus realybės“, todėl pasiduodi provokuojamas netradicinei refleksijai...

Sodrus, spalvingas žodis, plastiški vaizdai, minčių srautas, vardų painiava reikalauja nuolatinio skaitytojo dėmesio – greitojo skaitymo metodika čia netinka. Iš pradžių Teobaldu vadinamas pagrindinis veikėjas vėliau virsta Antanu, Atu, Donatonu. Šalia jo – daugiavardės moterys: Diana (Diana – Marija, Diana – Virga, Diana – Rūtė), Vega, Solveiga... Galybė literatūrinių nuorodų, aliuzijų, citatų, nykūs dialogai ir išsamūs monologai gana įtikinamai sukuria liguistos sąmonės įspūdį. Kartais minčių migla prasisklaido, skaitytojas patenka į „kiparisų tamsa“ neužtemdytą aikštelę ir gali pamėginti atspėti, kas gi Teobaldą atvedė į psichoterapinę ligoninę.

Dviejų dalių romano (pirmoji dalis - „Atgailaujantis „kapucinas“, antroji dalis - „Pavėlavę į puotą“) pasakojimas – keliasluoksnis ir daugiaprasmis. Veikėjo dabartis – psichoterapinė ligoninė, jo praeitis – teatrinės studijos kažkuriame tuometinės Tarybų Sąjungos mieste: internacionalinė bendrabučio aplinka, „Ostankino kefyras“, Kaukazo egzotika ir prabanga, okupuotos Lietuvos nykulys. Žvilgsnis gana platus – nuo vidinių, asmeninio pobūdžio apmąstymų, kūrybingo žmogaus ambicijų analizės persimetama prie gimtinės, tautinės savasties, Lietuvos politinės laisvės klausimų. Patriotiškumo, pasirinkimo klausimą Donatonas turi spręsti pamilęs pietietę Vegą - dvi skirtingos kultūros nenori į save įsileisti svetimtaučių. Tiek Donatono motina, tiek Vegos tėvas atsiriboja nuo nepaklususių tradicijų logikai vaikų, o ir pastarieji, negalėdami įprastos aplinkos visam laikui iškeisti į kurį nors kraštą, kankinasi; gyvendami atskirai - tolsta vienas nuo kito...

„Negalima žvelgti į kitą žmogų nuo paskutiniojo laiptelio ar iš duobės. Reikia stovėti greta, toj pačioj plotmėj, akis į akį, kaip lygus prieš lygų“ (p. 173), - sako Vega įnirtingai jos siekiančiam Teobaldui ir labai tiksliai jį charakterizuoja. Teobaldas - jautrus idealistas, platoniškojo pasaulio atstovas, besiblaškantis kūniškoje realybėje, iš savęs reikalaujantis: „nė valandos be meilės, nė akimirkos vienatvės, jokio atokvėpio – kol gyvas!“. Jo poelgiai - glumina, sprendimai – piktina. Jis aistringai atakuoja ir tylomis traukiasi. Kai kilnūs idealai, priartėjus kasdienybės pareigoms ir rutinai, blykšta, jis palieka žmogų ir vejasi idealus. Kas svarbiau? Ar įmanoma suderinti ir realybės naštą, ir idealybės lengvumą?

Knyga „soti“ – nestinga žodžio ir minties estetikos, visiškų banalybių, didaktikos, moralizavimo, neįtikinančių dialogų, „nemadingų“ vertybių aktualizavimo. Tikrai keista knyga: norisi ir rekomenduoti, ir patylėti apie ją.