Šviesotamsa

L.Gaudé romanas „Karaliaus Congoro mirtis“ (Alma littera, 2006) turi kažkokio nenusakomo žavesio - beveik nesąmoningai pasiduodi liūliuojančiam teksto svaiguliui, neskubriai pasakojimo eigai, klimpsti į tirštą vaizdų „medų“. „Kažkas kinematografiška“, – taip vienas iš Gonkūrų premiją skiriančios komisijos narių apibūdino romaną „Skortų saulė“. Tą patį galima pasakyti ir apie šią knygą: į autoriaus „kameros objektyvą“ pakliūna ir stebėtinai plati panorama, ir smulkutė detalė. Vienu štrichu – vaizdas ir emocija, vaizdas ir gyvenimiškoji metafizika. Šis romanas - tai dar viena istorija, teigianti, kad niekas iš niekur neatsiranda, o pasekmės visada turi priežastis.

Congoras – neapkenčiamas ir garbinamas karalius; didžiulės imperijos, kurią kūrė dvidešimt metų su ginklu rankoje nenulipdamas nuo žirgo, valdovas. Jis rengiasi ištekinti dukterį Samilią, bet miršta, o vietoje vestuvių, atsiradus dar vienam jaunikiui, kyla karas. Jaunėlis sūnus Suba, vykdydamas priešmirtinę tėvo valią, iškeliauja statyti septynių kapų, kiti du sūnūs susivaidija dėl valdžios ir įsilieja į pražūtingą savinaikos kovą, kuri, lydima pralaimėjimo nuojautos, nebepavaldi logikai – tik inercijai.

... Suba keliauja per neišmatuojamas imperijos žemes ieškodamas vietos prabangiems kapams, turintiems „įkūnyti“ Congorą, ir iš naujo „atranda“ savo tėvą: valdovą – statytoją, žemių tyrinėtoją, užkariautoją ir karo vadą, Congorą – žudiką, Congorą – keturių vaikų mylintį tėvą; žmogų, „kuris leidžiasi perveriamas šviesos“. „Kodėl tėvas jam patikėjo šią užduotį? Kodėl pasmerkė jį tremčiai ir vienatvei toli nuo saviškių? Kodėl pasmerkė jį nežinoti Masabos lemties? Kodėl pasirinko būtent jį, Subą, visų jauniausią? ...> Šie klausimai jį kankindavo dažnai, tačiau jis negalėjo į juos atsakyti. Jis paseno. Galiausiai ši užduotis jam ėmė atrodyti lyg prakeikimas, atskyręs nuo žmonių ir nuo gyvenimo. Bet šią akimirką jis staiga suprato, kad jo tėvas tą nemigos naktį Masabos terasoje visa numatė. Numatė baisų karą. Kruviną Masabos apsiaustį ir nesibaigiančias žudynes, krauju užliesiančias lygumą. Jis nujautė, jog pasaulis susverdės ir visa išnyks. Kad daugiau nieko neliks ir kad nei jis, nei niekas kitas negalės pasipriešinti nesuvaldomam vėjui, kuris visa nušluos. Todėl pasišaukė Subą ir pasmerkė jį ištisiems klajonių ir triūso metams. Kad per tą laiką būtų kuo toliau nuo visa ryjančios negandos. O kai visa tai baigsis, kad bent jis liktų žmogus. Tėvas buvo teisus. Šiandieną Suba tebėra žmogus. Vienintelis likęs gyvas iš Congorų genties“ (P.163-164). Kaip ir „Skortų saulėje“, taip ir šiame romane paskyrus sunkų likimą, viską atėmus išvaduojama iš prakeikimo, dovanojama galimybė būti padoriu žmogumi: Congoras pasiunčia sūnų ne kariauti, o statyti, kurti, atrasti. Tai suvokęs Suba imasi naujos statybos – tik šįkart rengiasi statyti ne „mirties prieangius“ (kapus), o rūmus Samiliai – savo nelaimingai, amžinoms klajonėms pasmerktai seseriai; karališką keliautojų prieglobstį, kuriame poilsį galės rasti atvykėliai iš visų pasaulio kraštų.

L. Gaudé – žmogiškumo dainius. Jo veikėjams lemta patirti dvasines kančias, rezignaciją, savotišką „atsivertimą“ (karalius Congoras – iki tol, kol grįš paskutinį kapą pastatęs Suba, - save pasmerkia po mirties tapti nerimastingu šešėliu, dvasia be kapo), bet netgi tada, kai visa pasaulyje sugriūva, viltis išlieka; išlieka saulės šviesa, kuri sunkiasi pro aprūkusį dangų...