Šviesos palytėtas?

Vargu ar paprasta gyventi ir tiems, žinantiems tik dvi tiesas: gerai arba blogai, taip arba ne, galima arba negalima. Neklystantiems. Nedvejojantiems. Kartais kyla abejonių, ar jų akys tikrai mato visas spalvas, ar ausys atviros visiems garsams. Bet tebūnie tai jų - tariamų teisiųjų - reikalas. Ne jiems pataikauti ir ne juos erzinti skirtas Nicko Cave’o vienintelis romanas „Asilė, pamačiusi angelą“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. – „Tyto alba“).

Romaną „Asilė, pamačiusi angelą“ be jokių specialių rekomendacijų greičiausiai atsivers tie, kurie mėgsta N. Cave’o muziką. Tie, kuriuos intriguoja savotiška „psichodelika“: narkotinės svaigulio būsenos, siurrealistiniai literatūriniai paveikslai; fanatiški veikėjai, kurių pamišimas sumišęs su jų dieviškumu. Šį romaną greičiausiai tinkamai įvertins ir skaitytojai, kurie viso pasaulio literatūros kokybės nematuoja savo asmeninės patirties ir moralinių įsitikinimų matu.

N.Cave’o romanas „Asilė, pamačiusi angelą“ plačiai atsimerkusio skaitytojo akis įsiurbs į mistinį kraštovaizdį, kuriame įsikūrusi ukulitų bendruomenė aklai žengia pranašių fanatikų pramintu tikėjimo keliu; kurio pakrūmėse ir apšnerkštuose kiemuose liejasi kraujas, alkoholis ir sperma, klaksi Jukrido Tėtušio sumeistrauti spąstai, cypia suluošinti gyvūnai, keikiasi niekada neišsipagiriojanti Motušė... Šiame romane švies dvi moterys - prostitutė Kozė Mo ir mergaitė Betė, pasirengusi save dovanoti Jukridui (ujamam pamišėliui, Viešpaties stebėtojui, Šungalviškių karaliui, Šėtonui ir Išganytojui).

N. Cave’as, klausiamas apie romane savotiškai atskleistus pamišimo aspektus, sako: „Mane labiausiai dominanti dalis yra istorijos pasakojimas, t.y. paslaptys arba melas, netgi melas ar „netiesa”, kurią šie žmonės pasakoja apie save. Pvz., Jukridas - jums jo gaila, tai atrodo liūdnas personažas beveik visoje knygoje, bet kuo toliau skaitote, tuo labiau įsitikinate, kad Jukridas yra pamišęs, nusikalstamai pamišęs ir blogas, netgi velniškas žmogus. Ką aš bandžiau padaryti - tai sukurti velnišką žmogų, kuriam vis dėlto galėtumėt jausti simpatiją iki pat galo. Jei jūs vis dar mylite Jukridą net ir tokį, nors jis nužudė savo tėvą, bandė nužudyti mažą mergaitę, pridarė šlykščių dalykų visiems savo gyvūnams, tikiuosi, kad tai man pavyko... Šiam personažui jaučiama simpatija, nors jis yra nusikalstamai pamišęs.“ (daugiau - www.bernardinai.lt)

Romanas neleidžia vienprasmiškai atsakyti, kas yra kas. Kam tas žiaurumas ir kodėl Dievas elgiasi kaip nesuprastas auksinės širdies žmogėdra. Norisi atsakymų? Laukiate moralo? „Suprantant, visa ta rūstybė ir pasmerkimas, kraunami ant mūsų iš aukštybių, karšto nepasitenkinimo apraiškos, visas tas Dievas su savo iš pažiūros neracionalia, siutinančia valdžia, verčiama ant mūsų liūdnos ir apsvaigusios planetos, tėra – ką gi visa tai, tėra išorė. Giliai viduje Dievas turi širdį, didžiulę kaip daržinė“ (p. 309).

Romaną išvertusi G.Gailiūtė leidžia skaitytojui mėgautis ne tik sklandžia minties mechanika, bet ir sodriu („riebiu“ - taip pat) žodžiu, sakinio plastika.