Sustingusio laiko žmonės

Daug knygų, knygelių suaugėliams ir jų vaikams parašė (keletą išvertė) klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. Visokių jų būta, ir atrodo, kad visokių dar bus – rašytojas plunksnos ar klaviatūros pastumti į šoną nesirengia: šiemet į literatūros ringą išleido savo jaunėlį – apsakymų rinkinį „Koridorių vilkas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007).

Nors išsijuosę šnekėtume apie tylų literatūros būvį, apie istorinius procesus, neva kada nors sustatysiančius viską į savo vietas, literatūrinio pobūdžio kovos vyksta ir su autorių valia, ir prieš ją. Taigi R.Černiausko lengvasvoris, pasirengęs „nekontaktiniam karatė“, jau straksi nacionaliniame aptvarėlyje. „Kovos be taisyklių“ taisyklės kartojasi. Bet išeis koks Pocevičius, tvos jaunajam entuziastui su kibiru ekskrementų per galvą ir... kaput? Reikės skaičiuoti iki dešimties.

„R.Černiausko neapsvaigino nei postmodernizmas, nei avangardizmas, todėl jis rašo ne rafinuotiems snobams ir estetams. Jis nori, kad apsakymus skaitytų kuo daugiau žmonių ir, manau, pasiekia tikslą. ...> R.Černiausko knyga nesugadins skaitytojui nuotaikos. Visų pirma prozininkas nepiktnaudžiauja drastiškais epizodais net ir vaizduodamas „slyvukų“ aplinką, nepersūdo, tai yra „nepuošia“ teksto necenzūriniais žodžiais daugiau, negu reikia. ...> R.Černiauskas turi savo trumpojo apsakymo koncepciją: čia svarbus ne tik sklandus dialogas, tvirta kompozicija ir vaizdinga leksika, bet ir subtilus žvilgsnis į neatsitiktines detales,“ – „Literatūroje ir mene“ rašė Algis Kuklys – rašytojas, irgi neapsvaigintas postmodernizmo ir kuriantis žmonėms, o ne snobams.

Deja, šiuo atveju iki pamėlynavimo ginčytis dėl skonio ir dėl apsakymų įtaigumo greičiausiai nelemta (nors ginčuose gimsta tiesa). Daugeliui apsakymų stinga dinamikos (minties ar veiksmo), akcentuotos pabaigos. Jų (apsakymų) prigimtis schematiška, veikėjai pasyvūs. Eilutėse murkdosi šimtą kartų „nuskaityti“ nevalyvi girtuokliai, sovietiniai kaimiečiai su visom savo užrūgusiomis problemomis, užguitos vienišos mamos, neišsipildę rašytojai, žodžiu, kažkokie laiko inkliuzai, kuriuose nematai savęs, savų, gyvų žmonių... Jei keliuose puslapiuose užfiksuota akimirka, įvykis išsisklaido drauge su kito apsakymo pavadinimu, ar verta jį įamžinti knygos puslapiuose tam, kad jo negyvas kūnelis į kapo duobę temptų ir visai gyvybingus organizmus? Neverta. Vadinkite tokias mintis kaip kiekvienam patogiau: įtarumu, snobizmu ar pan.

Būčiau neteisi, jei į knygos stiprybių sąrašą staiga pamirščiau įtraukti įdomesnius apsakymus „Albumas“, „Įkvėpimas“, „Durpynas“, „Koridorių vilkas“. O novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“ pelnytai tituluojamas brandžiu: sodrus, tapybiškas novelių koloritas, ryškūs personažų charakteriai, saikinga didaktika. Tai jautrus rašytojo prisilietimas prie tikrai kultinės lietuvių kultūros asmenybės – Kristijono Donelaičio. Tikiu, kad romanas būtų buvęs įdomus. O gal dar ir bus?..